Vitartaitekk

kokie kvaili, mes esam. mes visad, siekiam per prievartą išlaikyt tuos, kuriems mes esam visiškai nereikalingi. mes, niekaip nesuprantam, kad tų kurie visiškai nenori būti šalia mūsų, niekaip nenulaikysi. tai ne gyvūnas, kad prisijaukintum. verk neverkęs, prašyk neprašęs, jis nebus su tavimi. visad, ras tam tikrą priežastį, kodėl negali būti su tavim, parašyt, ar skirt kelia minutes dėmesio. ir patikėk, tai visai ne dėl tų priežasčių kokias tau pasako, tai dėlto, kad su tavim tiesiog nenori būt. juk pastebėk, visada atsiranda tos priežastys. mes turim suprast, kad tikrieji mums skirti žmonės, visados eis šalia. ir jų, neatsikratysi niekaip. taip, galbūt, kurį laiką nebendrausit, apsipyksit, bet jie visados grįžta, ir keliai su jais vėl susiveda. pagalvok, kiek daug, atsisakei dėl tų, kurie dėl tavęs neatsisakė nieko? kiek kartų žeminaisi, buvai atstumta, ir vėl laukei su mintimi, kad jie tiesiog dabar užsiėmę, vietoj to, kad suprastum - tai yra jau nežinia kelintas kartas, kai jie ne

prašiau niekados nepalikt, palikai. prašiau neįskaudint, įskaudinai. prašiau neapgaut, apgavai. prašiau niekados nepaleist, paleidai. galbūt ne taip prašiau?  kartais, mums užtenka ir poros skaudžių kartų, kad išmoktume:  nepasitikėt per daug, nusišypsot kai pasaulis išslysta iš po kojų, nuryt karčias ašaras, ir iškėlus galvą eiti į priekį. tokius išgyvenimus, reikia išmokti išgyvent vieniems patiems. niekas, visiškai niekas, nesupras to ką tu išgyveni. nesvarbu, kad sakys įsivaizduoju, kiekvienas išgyvena kitaip. vienam, reikia milijonus kartų likt įskaudintam, kad susiprastų, jog nebereikia tikėtis per daug. kitiems, užtenka ir vieno karto.  tik, gaila, kad po tokių kartų, mes kaltinam tik save. viską, kas neigiamą susikraunam sau, nes esam įsitikinę, kad tai mūsų kaltė. vis kartojam sau, kad galbūt nereikėjo veltis, galbūt kažką blogai pasakėm, arba per daug tikėjomės.  taip, sugniuždom save dar labiau, prarandam pasitikėjimą visais. nes, normalu, vienas įskaudina, nepasiti

niekados negalvojau pajausiantį tokią stiprią nostalgiją.  nuo antikos laikų, yra iškeliamas į  pirmą vietą kraujo ryšys. dėl kraujo   aukojasi, miršta, nes visi gyliai įsitikinę, kad jis  niekad nenutrūksta, ir kad su tais žmonėmis bendravimą nutrauks tik mirtis. (kalbu apie artimą kraujo ryšį)  taip, šis  ryšys nenutrūksta niekada, nes kraujas lieka krauju. bet bendravimas, jis kaip ir su paprastu draugu gali nutrūkt.  atrodo, nuo tų pampersų laikų augom kartu. Vasaros dienas, kol seneliai buvo gyvi, leisdavom pas juos, tam antram aukšte, kur buvo palėpė, juk ten buvo mylimiausia zona mūsų.. išdaigos sukurtos kartu, maži pypliai, susispietę kurdavom jas, nes juk tai buvo taip smagu. tie patys maži pypliai, eidavo į kaimynų sodą obuolių vogt, nesiremdami logiką, po viena prisirinkdami kuo įmanoma daugiau, ir visai nesvarbu, kad vėliau apsivalgius jais pusė jų išmėtysi. mirus seneliams, vasaros naktimis, stebėdavom žvaigždes, ir galvodavom, kad tos žvaigždės yra būtent jie, k

Kada paskutinį kartą išties brangiam žmogui priminei ką jis Tau reiškia? Kada apkabinai, pabučiavai, ar pasėdėjai prie arbatos puodelio, nežvilgčiojant į laikrodį? Be jokio priminimo, be progos. Manau, kad senokai. Mes visą gyvenimą kažkur bėgam, skubam, randam laiko viskam, bet brangius žmones nustumiam į patį galą, nesuprasdami kaip jiems tai skaudu. Nesuprasdami, kaip stipriai jie laukia mūsų, mūsų šypsenų, minutės laiko skirto jiems, kurio niekada nespėjam skirt.  Visada prisimink, kad brangūs žmonės nebus šalia Tavęs visą gyvenimą. Tu nežinai tos akimirkos, kada jie dings iš mūsų gyvenimo, nežinai kurią minutę užklups juos liga, ar nustos plakt širdutė. Tik tuo metu, Tu susiprasi, kiek turėjai progų būti šalia savo mylimų žmonių, kiek turėjai progų išsakyti kaip juos myli, ir kaip visų tų progų atsisakei, nes neturėjai laiko, o ištiesų pritrūko noro. Būtent tą akimirką suprasi, kad ne kas kitas o tik jie turėjo būti pirmoje vietoje. Tada pradėsi save graužt,   kad laiku to nepada

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Mergaitė, plaikstomais vėjuje plaukais, su kerinčia šypsena, blizgančiomis akimis, prieš kitų akis tikras grožio bei paslapties etalonas.. Tokia buvo mergaitė, kuria žavėjosi tūkstančiai, kiekvienas susižavėdavo jos šypsena, bei natūraliu, neperdirbtu vaikiškumu, jos laisvę, kuri jausdavosi iš toli. Jos, niekas niekad neužgoždavo, jai praėjus, atsisukdavo daugelis. Atrodė lengvabūdė, nieko nepatyrus, bet vis vien neprieinama. Nesileidžianti likt suvaržomai, visad pasiekdavo ko norėdavo, visai nebijojo lipt per galvas.  Tik, ši gražioji mergelė, visai nemėgo to žavėjimosi ją, kaip tik nekentė to. Ji vienintelė žinojo, ką išties reiškia tą jos visus taip sukaustanti šypsena, kiek randų likę pas ją, nuo visai nieko, net menkiausio trupinėlio, nereiškiančių žmonių. Jos randai niekados taip ir neužgijo, ir nebeužgis, tai jos dalis su kuria beprotiškai susigyveno. Tikėjo Dievu, bet niekad nesielgė taip kaip Dievas paliepęs. Ji sekė velnio pėdomis, degte degė atkeršyti tiem, kas privertė ją

Kai pasitikėjimas buvo tūkstantį kartų sudaužytas, glamžytas milijonus kartų, nebesitikėk kad aš pasitikėsiu. Jei ir pasitikėsiu, tai tik savim labiausiai, ir vienu ar dviem vieninteliais žmonėmis, juk aš pati sau nesugebėsiu suvaryt peilio į nugara, tai bent kažkiek ramina, o ir tie žmonės kuriais dar vis pasitikiu, yra užsitarnavę mano pasitikėjimą ir nei kart jo nesugriovę . O kitais pasitikėt, dar vis jaučiu baimę, ir nesvarbu kad net laikas juos patikrins, vis vien mažai vilčių įgaut mano pasitikėjimą.T aip, pripažįstu, pati ir įsivariau sau šią baimę, bet po tiek potyrių nieko kito nebelieka. Nebesinori pasitikėt, atsiduot, ir gaut skaudu smūgį. Juk, iš esmės, rutina visuomet būna tapati, pasitiki, žmogus įtikina, kad nepasielgs taip, kaip pasielgė kiti,  kad ji netoks  kaip tie kurie išdavė, pradedi pasitikėt, atsiduodi, išsikalbi, pasakoji slapčiausias savo svajones, troškimus, išduodi tai, ko kitam ne už ką nepasakytum, ir galu gale, gaunasi tas pats šnypštas, net nepastebi,

Pasitinku vasara ,taip kaip niekada neleidau sau jos pasitikt. Su nerūpestingai vėjo suveltais plaukais, su vėjavaikiška šypsena, pasiruošus naujam gyvenimo tarpsniui, ir svarbiausia be nereikalingų žmonių. Visad savo gyvenime saugojau tuos kurie man kažką reiškė nepaisant to, kad aš jiems visai nereikalinga, visad aukojausi, ir buvau pasiruošus atiduot daug ką, kad tik jie liktų šalia manęs. Ir nesvarbu, kiek kartų jie man suvarinėjo peilius į nugara aš jais tikėjau, ir dariau didžiausią klaidą, kokia tik galėjau daryt. Bet, kai kada, nepaisant mano nenoro, nukrisdavo  rožiniai barbės akiniai, pagal kuriuos viskas būna gražu, tarsi iš pasakos, ir atsiveria tikrasis pasaulis, kuris sukrečia. Bet, po sukrėtimo, ateina netikėtas nušvitimas, kad tie žmonės visai neverti manęs . Taip, bėgant laikui, mokantis iš klaidų, išmokau vertint ir mylėt tik tuos, kurie myli mane. Bet, net ir šiems, metu begales išbandymų, kad tikrai pamatyčiau ir įsitikinčiau ar jie verti manęs. Taip, išmokau sau

Kai, daug, daug kartų nudegi, lieka nebedrąsu atsiverti. Nebedrąsu atverti savo jausmus, pasakyti ką mums žmogus reiškia iš tiesų. O sulaukus tokio klausimo, dažniausiai išsisukam kaip įmanydami, kad tik tiesos nepasakyt, juk atrodo, ai, ką čia sakyt, tik atsiversi, ir vėl liksi vienas. Mes, velniškai bijom parodyt savo minusus, parodyt kokie esam išties, jaučiamės taip, tarsi kiti neturi minusų. Bijom priimt naujus žmones į savo gyvenimą, nes žinom ką reiškia likt vienam, ir kaip tai skaudu. Bet, kad ir kaip bijotumėm, kad ir kaip neprisileistumėm, į mūsų gyvenimą vis vien įžengia žmonės, kurie nepastebėtinai greit tampa svarbiais, kurie priima mus tokius, kokie esam, su visais kaprizais, užsispyrimais, ir minusais. Jie, mūsų nesmerkia, jie prisitaiko prie mūsų. Su tokiais žmonėm pasijaučiam tvirtai, su jais nebekyla mintys, o kas bus jei apgaus? Šie žmonės į mūsų gyvenimą įneša pilnatvę. Tik, gaila, kad prie to gero jausmo, mes labai greit priprantam, ir pamirštam, šiems žmonėms atsi

Nebūsiu ta, kurios visi trokšta, bet nebūsiu ir ta, kuri įkyriai lenda, jei matysiu kad neturi noro bendraut. Šioje vietoje, aš turiu savigarbą. Nenori, nereikia. Ir visai nesvarbu ką reikši mano gyvenime, nepamačius noro aš išeisiu. Ir kelio atgal nebebus, visos durys užsivers. Nebuvo, ir niekados nebus lengva su manim. Aš Tau, tai pasakysiu iškart, ir nuteiksiu, nes kitaip nemoku. Mano kaprizai, kurie pasireiškia dažnai, mano vaikiškumas kuris niekada nedings, mano kandžios pastabos, kurios kartais smeigia kaip  peilis į širdį, mano staigus užsidegimas kažką padaryt, visa tai vaikšto su manimi, visados.  Nemokėsiu prisitaikyt, nes dažniausiai man to nereikia, man reikia, kad viskas būtų taip kaip noriu aš ir nekitaip. Niekad, nežadėsiu Tau, to ko negalėsiu išpildyt. Kartais, nemokėsiu parodyt jausmų, ir ką man reiški. Bet, tokių atvejų ir nepaliksiu Tavęs. Pajautus staigų norą užsidaryt savyje, arba staigų laisvės poreikį aš to ir imsiuosi, nesitarus su niekuo, ir nepyk ant manęs už

Kodėl, mes vis grįžtam prie žmonių, su kuriais seniai seniai jau niekas nebesieja. Su kuriais, viską nutraukėm, ir aiškiai pasakėm, kad viskas baigta? Mes vis grįžtam, prie tų su kuriais mums buvo labai gera, bet tuo pačiu jie teikė tiek daug skausmo.  Prie tų kurie jau daug metų palaidoti mūsų širdies kapinėse. Prie tų, kuriuos paliekant atrodė plyš širdis. Kurie jau daug daug metų turėjo būt pamiršti. Bet ne, jie nepamiršti. Ir niekada nebus pamiršti. Jie, mumyse užima tam tikra vietą. Nes, prisiminimai su jais lieka, ir nesvarbu kad tų žmonių jau nebėra šalia. Slapčiomis, niekam nieko nesakę, mes domimės jais, mums rūpi o kaip jie gyvena be mūsų. Ką veikia, kaip jiems sekasi? Galu, gale mums begalo rūpi, ar mes išėję jiems suteikėm skausmo. Mums rūpi, ar vietoj mūsų atsirado kažkas? Mes, išėję jau išgyvenom savąjį skausmą, o štai ar jiems taip pat skaudėjo mes nežinom, ir mums labai įdomu lieka tai sužinot. Galu, gale mes tikimės, kad tas žmogus bus nepasikeitęs. Kad su juo, vėl

<<<Kai, pirmą kartą nudegiau, norėjosi klykt, rėkt, visus palikti ir dingt kažkur toli. Toli, kur nebebūtų nieko, kur viską reiktų pradėt nuo pradžių, kur viską reiktų pradėt kurti, nuo naujo ir švaraus lapo. Būtent, tai man atrodė tobuliausias variantas. Tačiau, užgniaužus pyktį, su šypsena veide kaip niekur nieko ėjau toliau per gyvenimą, nes kito varianto nebuvo. Negalėjau visko palikti, nes dingti nebuvo kur.  O be to, negaliu rodyt kitiem, kad viskas palūžau. Juk reikia judėt toliau, ir parodyt kokia stipri būtybė esu. Pripažinsiu, kai neturi į ką atsiremti, kai viskas kas buvo brangu kažkur dingsta, viduj būna begalo sunku, neįmanoma žodžiais apibūdinti kaip tai sunku, bet apsimesti išorėje,kad Tau viskas gerai, žiauriai lengva. Nes juk apsimetinėji svetimiem žmonėm kad viskas tau einasi kuo puikiausiai. Na, o artimų kurie žiūrėtų Tau į akis, ir suprastų, kad meluoji nebuvo. Tuo metu, prisieki sau kad viskas.  Ir, turiu pasakyti, išpradžiu puikiai sekasi, nes tiesiog,

Pavydas, vienintelė yda, kuri sužlugdo, sumenkina ir paniekina žmogų. Šią yda, išsiugdom patys. Nei vienas iš mūsų, nėra gimęs su šia yda. Prisimink save vaikystei, kai buvai dar mažas vaikas. Ar pavydėjai kažko kitam? Ne. Tu, kaip tik džiaugdavaisi, kad kitas vaikas kažką gavo ko neturi Tu, nes tai jam suteikė trupinėlį laimės. Ir siekdavai pats tai gauti, bet ne pykčiu, ne kenkimu, o gerumu, ir Tu galu, gale tai gaudavai. Vaikystei, didžiausias kelias kažką užsitarnauti buvo gerumas, ir nuoširdumas. Deja, iš vaikystės mes labai greit išaugame, ir požiūris labai greit pasikeičia. Vieni, pasirenka lengviausia kelia, siekti visko per pavydą. Juk, taip lengva iš pavydo kištis į kitų gyvenimą, kažko prikalbėt, kažkaip pakenkt tam, kuris Tau nieko nepadarė, bet turi tai ko neturi Tu. Užsipult, arba paleist kalbas, kurios būna visiškai iš piršto laužtos, kaip gera sukiršint žmogų su jam svarbiais žmonėmis. Kaip gera matyt, kaip kitam žmogui blogai. Kaip jis kenčia. Juk pavydūs žmonės nuo

Gyvenime, aš neturiu susikrovus didelių turtų, nesu iš tų gražuolių dėl kurių alpsta milijonai, nesu apdovanota kažkokiais didžiais gabumais, neturiu galbūt geriausiu tėvų, ar dar kažko ką turi kiti. Bet, gyvenimas mane apsupo pačiais geriausiais ir nuostabiausiais draugais. Net, sąvoka patys geriausi draugai, jiems yra per prasta, pagalvojus kiek jie mano gyvenime daug reiškia ir kiek jie man yra suteikę laimės. Jie, atėjo į mano gyvenimą visai nelauktai, juos sutikus net negalvojau kad štai šie žmonės, taps mano geriausiais draugais, sukels man šypsena ir atneš į mano gyvenimą pilnatvės jausmą, bei užpildys tuštumą kurią jaučiau dėl kitų žmonių padarytos įtakos, ar sukelto skausmo. Juk, tie žmonės, kuriuos seniau laikiau geriausiais mane paliko, dabar mes su jais likom praeiviai, kurie turi bendrus prisiminimus, bet net nedrįsta pasižiūrėt į akis ir ištart "labas''.  Kiekvienas iš mūsų, turi žmonių kurie nemėgsta mūsų, kiti ateina ir išeina iš mūsų gyvenimo. Bet yra

Tą kartą buvau įsitikinus, kad mane iš vidaus nužudei Tu.Kad tai Tu mane pavertei tokia kokia esu dabar. Šalta, nebemokančia mylėti, nerodančia jausmų, nebeverkiančia, negailestinga. Beprotiškai Tave kaltinau, už visa suteikta skausmą, už bemieges naktis, už ašaras kurių buvo daugiau nei laimės. Už viską, ką padarei blogo. Už visus žodžius kurie skaudino beproto. Tuo metu, aš net neprisiminiau gerų akimirkų. Pyktis ir skausmas viską užgožė. Juokingiausia, kad nors ir kaltinau Tave, nors ir pykau, viena mano dalis dar vis tikėjo Tavimi.. Ir vos tik Tau panorus grįžt, pasakius kad Tu pasikeitei,aš vėl Tave prisileisdavau. Tai tarsi nesibaigianti grandinė buvo.  Iki paskutinio karto, to karto, kai tvirtai supratau kad viskas, kuomet ašaros buvo išverktos, kuomet meilė virto į pasišlykštėjimą Tavo žiauriu elgesiu. Tai buvo pabaiga, suvokimas kad nebegalima taip daugiau. Juk taip toliau gyvenant, aš pavirsiu tik dar didesniu monstru.  Prisipažinsiu, kai viskas baigėsi keikiau Tave, nes

Mylėk mane, visa nuo mano netobulos šypsenos iki sunkiausio charakterio, kurį sutramdyt beproto sunku. Nejaugi daug prašau? Tik, mylėt tokia kokia esu. Mylėk, mano trūkumus, mano staigią jausmų kaitą. Mano kaprizus, mano vaikiškumą, kurio aš niekad neatsisakysiu, mano netobula dainavimą ar kvailystes kurios atrodo visai nebūdingos man. Pamilk mane tokia kokia esu. Priprask, prie mano vaikiškų ar kvailų norų. Juk, taip gera elgtis taip kaip nori tuo metu. Velniškai gera, kai tik užsinori šokt pagal muzika, vasara eit per lietų nebijant sušlapti, ar vaikščioti basomis per rasos nuklota žolę,  sėdėt naktį po žvaigždėtu dangumi ir kurti svajones ar tiesiog sėdėt ir nieko neveikti. Tik leisdama sau elgtis laisvai, išlaisvindama savo vidinį velniuką aš šypsosiuosi tikra šypseną. Nestabdyk manęs tokiuose dalykuose, o eik su manim per juos. Tik taip, pajausi kokia aš išties.  Neliepk man atsisakyt  kažko dėl tavęs, taip, aš nesijausiu laiminga. Nevaržyk manęs, nekenčiu kai mane varžo. Taip,

Kiek, kainuoja bemiegės naktys? Tos naktys, kai mus iš vidaus kažkas žudo. Kai mes patys save žudom iš vidaus?  Kai mes, tik egzistuojam? Kai mes suvokiame, kad nebeturim išeičių, kad nebematom kur eiti, kai galu gale, mes nebenorim judėti į priekį. Nebeturim jėgų, noro. Kas dedasi mumyse, paaiškinti neįmanoma. Mumyse, vyksta vidinė kova, viena mūsų dalis nori, judėti į priekį nesvarbu kokiu būdu, o kita lieka praeityje ir nenori iš ten niekur trauktis, nebeturi jėgų. Kaip sunku, atrasti savyje motyvacijos judėti toliau. Tokiais, momentais geriausia draugę tampa vienatvė. Mes nebesirenkam draugų, patys to nenorint atstumiam juos. 100 procentų  užsidarome savyje. Rečiau šypsomės, arba nebesišypsom visai. Mažai kalbam arba nebekalbam visai. Nieko neveikiam, nieko nenorim. Tiesiog, būnam su savim ir savo mintimis. Mažai miegam. Jaučiamės pavargę nuo visko. Taip įvyksta, po kažkokių lūžių mūsų gyvenime. Žinoma, po tų blogųjų lūžių. Sunkiausia, kad tais momentais mes liekam nesuprasti, t

Meilė. Išgirdus šį žodį, galvoje atsiranda daug minčių. Kai kam tai banalu, kai kas iš kart pagalvoja apie mylimus žmonės, o kiti numoja ranka ir pasako "netikiu". Kiekvienam iš mūsų savaip. Bet, kad ir ką besakytumėm meilė mūsų gyvenime duoda daug. Labai daug.  Visų pirma, meilė  neateina tuomet kai mes to užsigeidžiam.? Nebus taip, kad kiekvienam atsiradusiam mūsų gyvenime prisipažinsime meilėje. Meilė, ateina nelauktai,kai mažiausiai to tikimės, į mūsų gyvenimą meilę atneša tie žmonės apie kuriuos mes ne nebūtume pagalvoję.  Atėjus meilei, gyvenimas pasikeičia. Kas nutinka tada? Tada mes sušvytim. Mes, net patys to nesuprasdami prisirišam prie to žmogaus, pradedam jaudintis dėl jo, rūpintis, vis dažniau apie jį galvoti, galu gale mes nei sekundei nenorim su juo skirtis. Gražiausia būna tuomet, kai vietoj aš, Tu pradedi sakyt "MES''. Meilės dėka, mes išmokstame džiaugtis mažais dalykais, mums nereikia kažko daug, brangių dovanų ar dar kažko. Labiausiai mum

Kai prarandi mylimus ir artimus žmones. Tuos žmones kurie tikrai buvo mylimi. Kurie Tau teikė begalinę meilę. Kai juos prarandi ne dėl to, kad jie išėjo savo noru, arba jog susirado kažką geriau kaip šiais laikais dažnai būna. Aš kalbu, apie tą išėjimą kai išeina ne savo noru o kai pasiglemžia mirtis arba negailestinga liga. Čia aš kalbu, ne apie nelaiminga meilę, o apie pačius artimiausius mūsų. Tie, kurie mumyse reiškė labai daug nuo mažų dienų. Kas įvyksta mūsų gyvenime tuomet?  Tuomet, gaunam pati didžiausią skausmą, mes nesuprantame už ką būtent mums taip? Mes klausiame, kodėl juos atėmė iš mūsų? Tokiais atvejais, mums skauda labiausiai, mes graužiame save, kad galbūt neaplankėme paskutinį kart, nors tam turėjome puikia progą, arba kad galbūt nepasidomėjome laiku. Bet, mes tuomet net minties neturėjome, kad jie mus paliks, mes buvom įsitikinę, kad dar ne laikas. Iki tol, kol ateina žinią ir mums aiškiai pasakoma to žmogaus netekome, gyvybė išblėso. Kas vyksta tuo metu mumyse, k

  Gyvenimas, susideda iš aukštybių ir slėnių. Dabar kiekvienas pagalvojo kas tai?  Aukštybės  tai tie įvykiai, kurie mums atneša laimę,  slėniai  liūdni įvykiai, sugriūvimai, ar gyvenimo tragedijos kurias reikia pereiti nepriklausomai nuo norų. Visi, mes gyvenime norim  gyventi tik viršūnėse, nes ten gera. Bet prisiminkime, niekada aukštybių nepasieksi, jei neisi drąsiai per slėnius. Einant per gyvenimą ,  pasiklystame slėniuo se. Taip atsitinka, kad kai priprantame prie savo kelionės, ir kai matom aukštybių prošvaistę, staiga viskas sugriūna, absoliučiai viskas. Dingsta prošvaistės vaizdas. Mes pasimetam, nebežinom kur eit, kaip elgtis. Tuo metu, užklumpa mintys, kad nebeturim jėgų, kad mums tai per sunku, nebesinori nieko, tik išeiti ir spjauti į viską velniop. Taip, šis būdas lengviausias, visi tai žinome. Spjauni į viską ir ramu, bet  taip pasielgus mes visą likusį gyvenimą liksim slėniuose. Palikę viską, sugrįžti nebegalėsim, nes bus per vėlu. Kai viskas griūna, atsiranda žm

Kartą, važiuodama namo, susimąsčiau, kaip greitai nutolstame nuo pačių artimiausiu žmonių, nuo tų pačių dėl kurių galėjai mirti.  Atrodo, tik vakar tam žmogui sėdint prie arbatos puodelio, pasakojai savo didžiausias paslaptis, gėdingiausius įvykius. Tik vakar, jis žinojo viską apie Tave, viską ko nežinojo niekas kitas. Tam žmogui sakei, amžinai būsim draugais, planavot ką veiksit tada ir tada. Ir tuo metu, Tu net nesusimąstei, o kas bus jei tas žmogus dings? Jei nutrūks visas bendravimas? Jei tas amžinai tėra nekaltas melas? Nekaltas melas, nes Tu melavai pats tikėdamas tuo. Tu buvai 100 procentų įsitikinęs, tuo ką sakei jam ir net nieko panašaus nenumanei.  Ir taip jau, atsitinka, jog ateina toks kartas, kai dėl kvailo dalyko, kažkokio visiškai nereikšmingo dalyko, jūs susipykstat, kurį laiką nesitaikot, nes principai neleidžia. Ir po to, karto prasideda atšalimas, po truputi, po truputi ir įvyksta visiškas nutolimas. Juokingiausia, kad kai tas žmogus dingsta iš mūsų gyvenimo, me

                Kas yra laimė?                     Laimė - tai matyti brangaus žmogaus šypsena, paglostyt kačiuką, aplankyt naujas ir nematytas vietas, būti su žmonėmis su kuriais jautiesi savimi, turėti galimybę apkabint brangų ir mylimą žmogų, ar pradėti pildyt seniai turimą svajonę. Kiekvienam, laimė susideda iš skirtingų dalykų. Tačiau, visad prisiminkime, kad pati didžiausia laimė susideda būtent iš tokių mažyčių, širdžiai mielų momentų. Dabar pagalvokim, ir prisiminkim, kas atnešė didesnę laimę ta akimirka kai gavai dovaną kurį kainavo brangiai, ar ta akimirka kai nuoširdžiai kvailiojai su draugais? Kurią akimirką dažniau prisimeni? Dažniau papasakoji kompanijoj? Taip, pirma savaitę po gavimo dovanos pasakoji apie ją. O po mėnesio? Ką pasakoji tada? Tada pasakoji, tas nuoširdžias akimirkas. Dažniau šypsaisi, nuo smulkmenų, nuo nuoširdžių akimirkų.  Tik, nesuprantu, kodėl tuomet, vistiek tikimės laimė gaut iš visiškai beverčių dalykų? Kodėl, niekad nesusimąstom kas išties atne

Gyvenimas, mus pastoviai moko, kaip neatiduot savęs visu šimtu procentų. Bet čia vėl, įvyksta paradoksas kad ir kiek kartų nudegtumėm, kad ir kiek mus pamokytų mes NIEKADA nepasimokom. Štai, juk tas pats žmogus kuris mus milijoną kart apgavo, sugrįžo, prisiekė kad viskas pasikeitė, kad jis susiprato. Vien dėl mūsų kvailo tikėjimo pasikeitimu mes visados atleidžiam. Ir taip, atleidus atrodo viskas pasikeičia. Pirma savaitė, mėnuo, būna kažkas vaau. Bet kai Tu tik pradedi nuoširdžiai tikėti žmogumi, pakšt, ir vėl gauni durį į nugarą, kuris su kiekvienu kartu būna tik  skaudesnis ir gilesnis. Mes atleidžiam, nes besąlygiškai mylim. O tie žmonės, prie mūsų atleidimų įpranta,juk kad ir kas nutiktų, susitaikysim, galima visad pasitaisyt ir grįžt. Jiem tai tampa tarsi žaidimas. Jie nepastebi kaip mum tai skaudu. Tuomet kai šie atleidimai tampa rutina, kai mes jau žinome grįžusio žmogaus tolimesnius veiksmus,staiga atsikėlę vieną rytą, viską paliekame. tiesiog, mes išeiname. Pradedame gyvent

Kodėl mes taip bijome būti savimi? Mes visą gyvenimą tikimės surasti kažką, artimo sielai, nerodydami tikrojo savęs.Kodėl mes visą laiką save graužiame dėl "negražios" šypsenos, nes mūsų dantys netobuli ar kad ir nuo tos akimirkos stengiamės nesišypsoti? Kodėl graužiame save dėl pilnesnės figūros, nes tobulos figūros standartai yra 90-60-90. Kodėl nemylime savęs, nes turime strazdanų kurioms kitiems jos nepatinka, ar kad mūsų akys netokios gražios kaip kitų?  Po galais, tai pats kvailiausias įsitikinimas. Standartai, nėra tobulumo pavyzdys.  Mes, turime pamilti save visų pirmą, tik tada pamatysime, kad mūsų gyvenimas gražus ir atsiras noras džiaugtis gyvenimu. Įveikime savo baimę, atsikėlę ryte, kai prieisime prie veidrodžio pasakykime sau, kad esame gražus ir nusišypsokime. Neslėpkim savo figūros po laisvais rūbais, apsirengime sau gražius rūbus kurie neslėps netobulos figūros. Parodykim savo strazdanas, savo netobulumus,nes jie beprotiškai gražus ir traukia akį. Nors vieną

 Mes visą gyvenimą prisiminsime pirmą bučinį darželyje,pirmą simpatijos šyptelėjimą, pirma mylimo žmogaus žinutę "LABAS". Pirmi maži dalykai, pirmi kartai mums palieka didžiausius randus. Mes niekada to nepamiršim. Niekada nepamiršim pirmo išsiskyrimo, dėl kurio tiek naktų praverkėm. Šie pirmi kartai visada liks mumyse. Gyvenimas, po jų tęsiasi, kad ir kaip mes norėtume likti ten,jis tęsiasi, ir  mes gyvename toliau, augam vidumi, daug išmokstame,mūsų gyvenime atsiranda kiti žmonės, viskas toliau tęsiasi. Bet pirmų kartų nebebūna. Pirmi kartai jau būna išgyventi.Ir randai... Randai, kurie kėlė tiek daug skausmo mums, tie patys randai kurie atrodė niekada neužgis, staiga užgyja, bet nepasimiršta. Kai prie garuojančios kavos mes gauname klausimą o Tu atsimeni tą pirmą kartą kai įsimylėjai? Mumyse viskas pabunda, širdis suvirpa, mes nusišypsome, ir pro akis prabėga pirmi apkabinimai, pirmi bučiniai. Viskas, kas vyko pirmus kartus, kas atrodė tyra ir nekalta. Po pirmų kartų, pir