prašiau niekados nepalikt, palikai. prašiau neįskaudint, įskaudinai. prašiau neapgaut, apgavai. prašiau niekados nepaleist, paleidai. galbūt ne taip prašiau?
nepasitikėt per daug, nusišypsot kai pasaulis išslysta iš po kojų, nuryt karčias ašaras, ir iškėlus galvą eiti į priekį.
tokius išgyvenimus, reikia išmokti išgyvent vieniems patiems. niekas, visiškai niekas, nesupras to ką tu išgyveni. nesvarbu, kad sakys įsivaizduoju, kiekvienas išgyvena kitaip. vienam, reikia milijonus kartų likt įskaudintam, kad susiprastų, jog nebereikia tikėtis per daug. kitiems, užtenka ir vieno karto.
tik, gaila, kad po tokių kartų, mes kaltinam tik save. viską, kas neigiamą susikraunam sau, nes esam įsitikinę, kad tai mūsų kaltė. vis kartojam sau, kad galbūt nereikėjo veltis, galbūt kažką blogai pasakėm, arba per daug tikėjomės.
taip, sugniuždom save dar labiau, prarandam pasitikėjimą visais. nes, normalu, vienas įskaudina, nepasitiki visu pasauliu.
visad prisimink, jei melavo vienas, gali meluot ir kitas, ir visai nesvarbu, kad aklai tikina kaip myli. retas, kuris, pamilsta išties. dažniausiai atsitinka taip, kad šiandien myli, o rytoj jau nebežino, o dar kitą dieną supranta, kad ups, soriukas, pasirodo nemylėjau, tik šiaip patiko pažaist.
neapsigauk, ties pasitikėjimu. neprisileisk per greit, kas greit prasideda, greit ir baigiasi.
norint likt neįskaudintam, neįmanoma. gyvenimas toks yra, ir bejėgis esi kažką pakeisti, tik, vieną kart užlipęs ant to paties grėblio, nebelipk antrą kartą. patikėk manim, antrą kartą gausi per galvą trigubai stipriau nei pirmą. mes, darom klaidas, bet privalom iš jų pasimokyt.
kartais, mums užtenka ir poros skaudžių kartų, kad išmoktume:
nepasitikėt per daug, nusišypsot kai pasaulis išslysta iš po kojų, nuryt karčias ašaras, ir iškėlus galvą eiti į priekį.
tokius išgyvenimus, reikia išmokti išgyvent vieniems patiems. niekas, visiškai niekas, nesupras to ką tu išgyveni. nesvarbu, kad sakys įsivaizduoju, kiekvienas išgyvena kitaip. vienam, reikia milijonus kartų likt įskaudintam, kad susiprastų, jog nebereikia tikėtis per daug. kitiems, užtenka ir vieno karto.
tik, gaila, kad po tokių kartų, mes kaltinam tik save. viską, kas neigiamą susikraunam sau, nes esam įsitikinę, kad tai mūsų kaltė. vis kartojam sau, kad galbūt nereikėjo veltis, galbūt kažką blogai pasakėm, arba per daug tikėjomės.
taip, sugniuždom save dar labiau, prarandam pasitikėjimą visais. nes, normalu, vienas įskaudina, nepasitiki visu pasauliu.
visad prisimink, jei melavo vienas, gali meluot ir kitas, ir visai nesvarbu, kad aklai tikina kaip myli. retas, kuris, pamilsta išties. dažniausiai atsitinka taip, kad šiandien myli, o rytoj jau nebežino, o dar kitą dieną supranta, kad ups, soriukas, pasirodo nemylėjau, tik šiaip patiko pažaist.
neapsigauk, ties pasitikėjimu. neprisileisk per greit, kas greit prasideda, greit ir baigiasi.
norint likt neįskaudintam, neįmanoma. gyvenimas toks yra, ir bejėgis esi kažką pakeisti, tik, vieną kart užlipęs ant to paties grėblio, nebelipk antrą kartą. patikėk manim, antrą kartą gausi per galvą trigubai stipriau nei pirmą. mes, darom klaidas, bet privalom iš jų pasimokyt.
Autorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikinti