Visų pirma, meilė neateina tuomet kai mes to užsigeidžiam.? Nebus taip, kad kiekvienam atsiradusiam mūsų gyvenime prisipažinsime meilėje. Meilė, ateina nelauktai,kai mažiausiai to tikimės, į mūsų gyvenimą meilę atneša tie žmonės apie kuriuos mes ne nebūtume pagalvoję. Atėjus meilei, gyvenimas pasikeičia. Kas nutinka tada? Tada mes sušvytim. Mes, net patys to nesuprasdami prisirišam prie to žmogaus, pradedam jaudintis dėl jo, rūpintis, vis dažniau apie jį galvoti, galu gale mes nei sekundei nenorim su juo skirtis. Gražiausia būna tuomet, kai vietoj aš, Tu pradedi sakyt "MES''. Meilės dėka, mes išmokstame džiaugtis mažais dalykais, mums nereikia kažko daug, brangių dovanų ar dar kažko. Labiausiai mums pradeda reikėti to žmogaus, mes tenorime laikyti mylimo žmogaus ranka ir prie jo prisiglaust. Banaliai skamba? Visai ne. Nes, kiekvienas anksčiau ar vėliau tą pajaučia ir jaučiasi tarsi ant sparnų. Kai įsimyli, net nesusimąstai kaip tai nutiko, nes tai ir nedomina. Svarbiausia, kad nutiko ir mes turime šalia tą žmogų. Meile, lengva sumaišyt su simpatija. Bet, kai jaučiama simpatija, mums to žmogaus nelabai ir reikia. Taip, gera su juo susitikus bet mes laisvai galime būti be jo. Nėra, tai nėra. O meilėje taip nebūna. Meilėj, mums to žmogaus reikia beprotiškai. Galu, gale jei nori įsitikint ar tikrai myli tą žmogų užduok sau paprasta klausimą. "ar matau jį šalia savęs po 5 ar 10 metų" jei atsakymas teigiamas, pirmyn. Nepaleisk to žmogaus. Labai gaila, kad šiais laikais žodį "myliu" labai laisvai dalina į kairę, į dešinę. Nedalinkim jo taip drąsiai, vos tik pajautus simpatija tam žmogui. Bet, tuo pačiu nebijokim ir sakyt myliu, jei jaučiame kad tas žmogus yra Tavo žmogus. Nesakykim, kad neįmanoma to pajaust, tai labai lengva pajaust. Nebūkim įsitikinę, kad meilė palauks, galima rodyt savo principus ir panašiai. Kartais, meilė kurios nesaugai, dingsta. Meilėje reikia ir dėmesio, ir laiko. Tik rodant jausmus, nepamirštant priminti tam žmogui kaip jį mylime ji pasilieka. Meilė neatšąla, patys žmonės pamiršta ją gaivinti. Parodykim dažiau savo jausmus, ir jį niekur niekada nedings. Nebijokim, priminti kaip mylim tą žmogų. Jei myli sakyk. Ir jokiais būdais, nepaleiskim to žmogaus tikėdami, kad jei tikrai myli sugrįš. Nebus taip, jei jauti kad Tavo žmogus, pradėk draugystę rimta su juo, nebijok įsipareigot, Negalvokim, kad tikroje meilėje nebūna pykčiu, visko būna. Bet, tai reikia išgyvent, eiti per kalbėjimą, nebijoti kalbėtis ir viską išsiaiškinti. Tik taip, būsim laimingi. Tik taip, žinosime ko nori abu. Juk, meilėje reikia atsižvelgt į abu. Palikt, visada galima, sugrįžt deja ne. Atėjus meilei, reikia išmokt prisitaikyt, rasti kompromisus, kai kada ir nusileist. Juk Tu jau nebe vienas būni, o šalia turi žmogų kurį myli.
Drąsiai, galiu sakyt kad atėjus laikui, meilę patikim visi. Nesvarbu, kad sakei netiki ją. Kai jį užklumpa, net nepastebi kaip mintyse ištari jog myli tą žmogų. Nesakyk, kad netiki ją, gyvenimas privers patikėt. Juk, net tie kurie netiki, pamatę gatvę laimingą pora pamąstome sau, kaip gera būtų jei ir mes tai turėtume. Bet, žinokime ir tai, kad norint jog mus kažkas mylėtų mes irgi turime mylėti.
Dabar, pat pasakykim, priminkim mylimiems žmonėms kaip juos mylime. Jie nuo to, tik apsidžiaugs ir atsakys tuo pačiu.
MYLĖKIT IR BŪKIT MYLIMI.
Ačiū visiems, kas skaito.! Iki, kito karto. Bučkis! 💕💋😘
Komentarai
Rašyti komentarą