Nebūsiu ta, kurios visi trokšta, bet nebūsiu ir ta, kuri įkyriai lenda, jei matysiu kad neturi noro bendraut. Šioje vietoje, aš turiu savigarbą. Nenori, nereikia. Ir visai nesvarbu ką reikši mano gyvenime, nepamačius noro aš išeisiu. Ir kelio atgal nebebus, visos durys užsivers. Nebuvo, ir niekados nebus lengva su manim. Aš Tau, tai pasakysiu iškart, ir nuteiksiu, nes kitaip nemoku. Mano kaprizai, kurie pasireiškia dažnai, mano vaikiškumas kuris niekada nedings, mano kandžios pastabos, kurios kartais smeigia kaip peilis į širdį, mano staigus užsidegimas kažką padaryt, visa tai vaikšto su manimi, visados. Nemokėsiu prisitaikyt, nes dažniausiai man to nereikia, man reikia, kad viskas būtų taip kaip noriu aš ir nekitaip. Niekad, nežadėsiu Tau, to ko negalėsiu išpildyt. Kartais, nemokėsiu parodyt jausmų, ir ką man reiški. Bet, tokių atvejų ir nepaliksiu Tavęs. Pajautus staigų norą užsidaryt savyje, arba staigų laisvės poreikį aš to ir imsiuosi, nesitarus su niekuo, ir nepyk ant manęs už tai, tiesiog žinok, kad man to mirtinai reikia. Aš jau taip įpratus. Užsiliepsnoju, kaip degtukas, nuo elementarios smulkmenos. Mokėk nuramint, laiku ir vietoj užtildyt. Prie manęs prisitaikyt, ir parodyt, kad išties rūpiu ir tada... Tada rūpestį, meilę, visą gėrį gausi dvigubai, kaip ir sakiau. Nesvarbu, kad kartais nemokėsiu to parodyt. Viena dalyką, žinau tvirtai, visuomet būsiu šalia tavęs, ir niekad nepaliksiu. Tik pasakyk, ir leisk man žinot, kad Tau manęs reikia. Pasitikėk manim, ir nenusivilsi. Būsiu su tavim, net jei visas pasaulis nusisuks, būsiu ir tada, kai nieko nenorėsi matyt, kai bus beprotiškai sunku, ir tik todėl kad žinosiu kiek reiški man, ir kiek aš reiškiu Tau. Nenusisuksiu nuo tavęs, o tik tvirtai laikysiu už rankos, ir būsiu šalia. Man mirtinai reikės Tavo buvimo. Jokių kalbų, jokių paguodos žodžių, o tiesiog buvimo, ir Tavo artumo Šalia Tavęs aš turiu jaustis saugiai, turiu žinoti, kad viską, ką esu pasiruošus atiduot Tau, ir gausiu iš Tavęs. Prisitaikyk prie mano laisvės poreikio, ir prie artumo poreikio. Prisitaikyk, net tuomet, kai nebesuprasiu pati savęs. Būk, su manimi, padėk man įveikti savo didžiausias ir pačias slapčiausias baimes, ištverk mano vaikiškumą, mano kvaila juoką, laikyk už rankos tvirtai, nestabdyk manęs, ir aš Tavęs niekad nepaliksiu. Visada prisimink, kad bet kokiu momentu, aš pasiruošus būti su Tavimi.
Nebūsiu ta, kurios visi trokšta, bet nebūsiu ir ta, kuri įkyriai lenda, jei matysiu kad neturi noro bendraut. Šioje vietoje, aš turiu savigarbą. Nenori, nereikia. Ir visai nesvarbu ką reikši mano gyvenime, nepamačius noro aš išeisiu. Ir kelio atgal nebebus, visos durys užsivers. Nebuvo, ir niekados nebus lengva su manim. Aš Tau, tai pasakysiu iškart, ir nuteiksiu, nes kitaip nemoku. Mano kaprizai, kurie pasireiškia dažnai, mano vaikiškumas kuris niekada nedings, mano kandžios pastabos, kurios kartais smeigia kaip peilis į širdį, mano staigus užsidegimas kažką padaryt, visa tai vaikšto su manimi, visados. Nemokėsiu prisitaikyt, nes dažniausiai man to nereikia, man reikia, kad viskas būtų taip kaip noriu aš ir nekitaip. Niekad, nežadėsiu Tau, to ko negalėsiu išpildyt. Kartais, nemokėsiu parodyt jausmų, ir ką man reiški. Bet, tokių atvejų ir nepaliksiu Tavęs. Pajautus staigų norą užsidaryt savyje, arba staigų laisvės poreikį aš to ir imsiuosi, nesitarus su niekuo, ir nepyk ant manęs už tai, tiesiog žinok, kad man to mirtinai reikia. Aš jau taip įpratus. Užsiliepsnoju, kaip degtukas, nuo elementarios smulkmenos. Mokėk nuramint, laiku ir vietoj užtildyt. Prie manęs prisitaikyt, ir parodyt, kad išties rūpiu ir tada... Tada rūpestį, meilę, visą gėrį gausi dvigubai, kaip ir sakiau. Nesvarbu, kad kartais nemokėsiu to parodyt. Viena dalyką, žinau tvirtai, visuomet būsiu šalia tavęs, ir niekad nepaliksiu. Tik pasakyk, ir leisk man žinot, kad Tau manęs reikia. Pasitikėk manim, ir nenusivilsi. Būsiu su tavim, net jei visas pasaulis nusisuks, būsiu ir tada, kai nieko nenorėsi matyt, kai bus beprotiškai sunku, ir tik todėl kad žinosiu kiek reiški man, ir kiek aš reiškiu Tau. Nenusisuksiu nuo tavęs, o tik tvirtai laikysiu už rankos, ir būsiu šalia. Man mirtinai reikės Tavo buvimo. Jokių kalbų, jokių paguodos žodžių, o tiesiog buvimo, ir Tavo artumo Šalia Tavęs aš turiu jaustis saugiai, turiu žinoti, kad viską, ką esu pasiruošus atiduot Tau, ir gausiu iš Tavęs. Prisitaikyk prie mano laisvės poreikio, ir prie artumo poreikio. Prisitaikyk, net tuomet, kai nebesuprasiu pati savęs. Būk, su manimi, padėk man įveikti savo didžiausias ir pačias slapčiausias baimes, ištverk mano vaikiškumą, mano kvaila juoką, laikyk už rankos tvirtai, nestabdyk manęs, ir aš Tavęs niekad nepaliksiu. Visada prisimink, kad bet kokiu momentu, aš pasiruošus būti su Tavimi.
Komentarai
Rašyti komentarą