Pasitinku vasara,taip kaip niekada neleidau sau jos pasitikt. Su nerūpestingai vėjo suveltais plaukais, su vėjavaikiška šypsena, pasiruošus naujam gyvenimo tarpsniui, ir svarbiausia be nereikalingų žmonių. Visad savo gyvenime saugojau tuos kurie man kažką reiškė nepaisant to, kad aš jiems visai nereikalinga, visad aukojausi, ir buvau pasiruošus atiduot daug ką, kad tik jie liktų šalia manęs. Ir nesvarbu, kiek kartų jie man suvarinėjo peilius į nugara aš jais tikėjau, ir dariau didžiausią klaidą, kokia tik galėjau daryt. Bet, kai kada, nepaisant mano nenoro, nukrisdavo rožiniai barbės akiniai, pagal kuriuos viskas būna gražu, tarsi iš pasakos, ir atsiveria tikrasis pasaulis, kuris sukrečia. Bet, po sukrėtimo, ateina netikėtas nušvitimas, kad tie žmonės visai neverti manęs. Taip, bėgant laikui, mokantis iš klaidų, išmokau vertint ir mylėt tik tuos, kurie myli mane. Bet, net ir šiems, metu begales išbandymų, kad tikrai pamatyčiau ir įsitikinčiau ar jie verti manęs. Taip, išmokau saugot, ir vertint save. Mylėt save. Nes, norint kad kiti Tave mylėtų ir vertintų turi mylėt visų pirma pats save. Turi išmokt, vertint save, neleist žaist su jausmais. Visi mano duodami išbandymai artimiems žmonėms, vien dėl to, kad būčiau įsitikinus, kad negausiu peilio į nugara kaip dažniausiai būna. Nebebijau palikti to, kas man nebereikalinga. Išmokau džiaugtis mažais dalykais, vertint tai ką turiu šiuo metu, negalvodama kas bus rytoj ar poryt. Svarbiausia dabar turiu tai, kuo esu įsitikinus šimtu procentu ir daugiau man nieko nebereikia. Taip, galbūt aš rytoj prarasiu visa tai, bet visados žinosiu kad turėjau tai ir tikrai džiaugiausi. Išmokau šypsotis tikra šypsena, nes tik tokia ji gražiausia. Tik tokia myli ja Tu. Saugau savo vaikiškumą, kuris leidžia man elgtis taip kaip noriu šiuo metu, spontaniškai, ir nesvarbu, kad aplinkiniai sakys, nebe laikas taip elgtis. Man nesvarbu kiek man bebūtų metų, jei aš norėsiu čia ir dabar šokt, dainuot ar verkt, patikėk aš tai darysiu. Neužgniaužiu savo jausmų, rodysiu juos jei tik to norėsiu. Elgiausi, ir elgsiuosi taip kaip norėsiu pati, nesvarbu kad galbūt tai nėra geriausias elgesys. Nemoku mokytis iš kitų klaidų, man reikia pereit pačiai, ir tikrai žinot kaip tai degina.
Pasitinku vasara išlaisvinus savo meniška ir vaikiška sielą. Apnuoginu tikrąją save, ir paleidžiu į pasaulį vėjavaikišką šypsena. Dabar, aš tvirtai tikiu tuo ką turiu, labai myliu ir vertinu tuos kurie su manim. Žengiu naujus žingsnius mylėdama save, ir šypsodamasi taip kaip niekados sau neleidau. Man nebesvarbu kas įvyko prieš tai, aš žinau ką patyriau, žinau ką tai reiškia man, ir visados prisiminsiu, bet atgal sau grįžt nebeleisiu. Myliu, ir mylėsiu tai ką turiu šią akimirką, nes tik tai paverčia mane laiminga.
Ačiū tiems, kas vis dar skaito, kas palaiko ir vertina tai ką darau. Labai vertinu jūs, ir laikau arti savosios širdies. Myliu, apkabinu ir bučiuoju. Iki sekančių kartų! ❤❤❤
Komentarai
Rašyti komentarą