Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

APIE KIEKVIENĄ

Pažinojau tokia neįprasta porą. Vienas iš jų, buvo artimas žmogus nuo senų laikų, todėl turbūt ir jų draugystę taip žinojau, papasakosiu apie juos. Nepasakosiu apie jų pažintį, tobula pradžią, nes visose draugystėse taip būna. Jų draugystė, buvo kiek kitokia. Jie tvirtai tikėjo, kad kartu išbus iki vėlyvos senatvės, kūrė svajones kartu. Tačiau turėjo labai didelius principus, niekad nemokėjo nusileisti, rasti kompromisų. Ir visą draugyste jiems tas kišo koją. Taip, jų problemos buvo išsprendžiamos, bet jie nesprendė jų. Jie pasirinko viską paleisti, po labai ilgos draugystės, po didelės meilės, kuri buvo. Tikrai buvo ir netgi jau patikrinta laiko. Tačiau, kai meilę primiršti, nekalbi, užsitveri tylos zona, randi kitus žmones, kurie užpildo tą tuštumą, tuomet, atrodo, kad ji dingsta. Taip nutiko ir tai porai. Jie pamiršo stengtis, pasirinko geriau pilnatvės ieškot kituose. Tik sakė ir stengėsi tikėti, kad jei jie likimas vienas kito, jų keliai susidurs. Bet jie pamiršo tą faktą, kad li…
Naujausi įrašai

SĖKMĖ, SVAJONĖS, KAM LYGU?

Kai man visi sakė tikėti svajonėmis, atsargiai svajoti ir panašius dalykus, aš netikėjau. Numodavau ranka ir sakydavau, kad čia nesąmonė. Buvau aklai įsitikinus, kad gyvenime yra du žmonių tipai: tie, kuriems dėl kažkokių priežasčių viskas sekasi ir tie, kuriems nesiseka. Bet su laiku, turbūt išaugau iš to kvailo mąstymo, o gal atsirado tikėjimas ir viskas pasikeitė.
Pradėjus dirbti ties svajonėmis, siekiais, supratau, kad visi tie sėkmingi žmonės yra tik tie, kurie dirba. Dirba daug. Neskaičiuodami laiko, laiko, bemiegių naktų, nesėkmių. Nepasiduodami. Svajonės niekad neišsipildys, kai jų nesieksi. Jų reikia siekti atkakliai, nebijant netgi, kai kada lipt per galvas jei to reikia, nes stovint minioje niekada nesulauksi kol jos išsipildys. Niekas niekada nenusileidžia iš dangaus. Niekas nepasiseka iš pirmo karto, reikia nusiteikt, kad kažkas pavydės, kažkas bandys pakenkti, kažkas užtrenks duris prieš nosį, o kažkas priims išskėstomis rankomis. Svarbiausia nepasiduoti. Su daug darbo, a…

Sugrįžimas :)

Šiandien užėjo neapsakomas noras kurti. Ne kiek kurti, bet kiek atverti Jums savo mintis visai kitokia forma. Šiandien turėjau svarbu įvykį savo gyvenime. Atidariau pirmąją savo parodą (tikrai nepaskutinę). Tačiau kartu su paroda, išėjo į viešuma ir dalis manęs. Dalis, kurią nuoširdžiai, tai labai ilgai saugojau ir slėpiau. Kartu su savo ir kiek kitokiu mąstymu. Visad sakydavau, kad aš kitokia, bet niekad nesakydavau kodėl kitokia, todėl niekas ir nesuprasdavo mano tokio pasakymo. Saugojau dėl baimės rodyti save tokią kokią esu. Tai  yra normalu šiais laikais, visi mes norim pritapti prie visų, prie vadinamos avelių bandos. Ir neduok Dieve, išsiskirsi ir tapsi juoda avele. Juk nepriims, atstums, pradės tyčiotis. O aš dabar galutinai nusprendžiau, kad visai nėra svarbu pritapsi tu ar ne, svarbiausia, kad būsi savimi. Nes niekad nepamiršk, kiekviena asmenybė unikali. Labai nuobodu, kai visi sėdi vienoje avelių bandoje. Patikėk manim, vienas kitas tik iš tos bandos liks su tavim ir po da…

nesižemink

kokie kvaili, mes esam. mes visad, siekiam per prievartą išlaikyt tuos, kuriems mes esam visiškai nereikalingi. mes, niekaip nesuprantam, kad tų kurie visiškai nenori būti šalia mūsų, niekaip nenulaikysi. tai ne gyvūnas, kad prisijaukintum. verk neverkęs, prašyk neprašęs, jis nebus su tavimi. visad, ras tam tikrą priežastį, kodėl negali būti su tavim, parašyt, ar skirt kelia minutes dėmesio. ir patikėk, tai visai ne dėl tų priežasčių kokias tau pasako, tai dėlto, kad su tavim tiesiog nenori būt. juk pastebėk, visada atsiranda tos priežastys.
mes turim suprast, kad tikrieji mums skirti žmonės, visados eis šalia. ir jų, neatsikratysi niekaip. taip, galbūt, kurį laiką nebendrausit, apsipyksit, bet jie visados grįžta, ir keliai su jais vėl susiveda.
pagalvok, kiek daug, atsisakei dėl tų, kurie dėl tavęs neatsisakė nieko? kiek kartų žeminaisi, buvai atstumta, ir vėl laukei su mintimi, kad jie tiesiog dabar užsiėmę, vietoj to, kad suprastum - tai yra jau nežinia kelintas kartas, kai jie ner…

neapsigauk

prašiau niekados nepalikt, palikai. prašiau neįskaudint, įskaudinai. prašiau neapgaut, apgavai. prašiau niekados nepaleist, paleidai. galbūt ne taip prašiau? 
kartais, mums užtenka ir poros skaudžių kartų, kad išmoktume: 
nepasitikėt per daug, nusišypsot kai pasaulis išslysta iš po kojų, nuryt karčias ašaras, ir iškėlus galvą eiti į priekį.
tokius išgyvenimus, reikia išmokti išgyvent vieniems patiems. niekas, visiškai niekas, nesupras to ką tu išgyveni. nesvarbu, kad sakys įsivaizduoju, kiekvienas išgyvena kitaip. vienam, reikia milijonus kartų likt įskaudintam, kad susiprastų, jog nebereikia tikėtis per daug. kitiems, užtenka ir vieno karto. 
tik, gaila, kad po tokių kartų, mes kaltinam tik save. viską, kas neigiamą susikraunam sau, nes esam įsitikinę, kad tai mūsų kaltė. vis kartojam sau, kad galbūt nereikėjo veltis, galbūt kažką blogai pasakėm, arba per daug tikėjomės. 
taip, sugniuždom save dar labiau, prarandam pasitikėjimą visais. nes, normalu, vienas įskaudina, nepasitiki visu pasau…

NOSTALGIJA

niekados negalvojau pajausiantį tokią stiprią nostalgiją.  nuo antikos laikų, yra iškeliamas į  pirmą vietą kraujo ryšys. dėl kraujo  aukojasi, miršta, nes visi gyliai įsitikinę, kad jis niekad nenutrūksta, ir kad su tais žmonėmis bendravimą nutrauks tik mirtis. (kalbu apie artimą kraujo ryšį)  taip, šis ryšys nenutrūksta niekada, nes kraujas lieka krauju. bet bendravimas, jis kaip ir su paprastu draugu gali nutrūkt.  atrodo, nuo tų pampersų laikų augom kartu. Vasaros dienas, kol seneliai buvo gyvi, leisdavom pas juos, tam antram aukšte, kur buvo palėpė, juk ten buvo mylimiausia zona mūsų.. išdaigos sukurtos kartu, maži pypliai, susispietę kurdavom jas, nes juk tai buvo taip smagu. tie patys maži pypliai, eidavo į kaimynų sodą obuolių vogt, nesiremdami logiką, po viena prisirinkdami kuo įmanoma daugiau, ir visai nesvarbu, kad vėliau apsivalgius jais pusė jų išmėtysi. mirus seneliams, vasaros naktimis, stebėdavom žvaigždes, ir galvodavom, kad tos žvaigždės yra būtent jie, kurie saugo ir s…

NEATIDĖLIOK

Kada paskutinį kartą išties brangiam žmogui priminei ką jis Tau reiškia? Kada apkabinai, pabučiavai, ar pasėdėjai prie arbatos puodelio, nežvilgčiojant į laikrodį? Be jokio priminimo, be progos. Manau, kad senokai. Mes visą gyvenimą kažkur bėgam, skubam, randam laiko viskam, bet brangius žmones nustumiam į patį galą, nesuprasdami kaip jiems tai skaudu. Nesuprasdami, kaip stipriai jie laukia mūsų, mūsų šypsenų, minutės laiko skirto jiems, kurio niekada nespėjam skirt.  Visada prisimink, kad brangūs žmonės nebus šalia Tavęs visą gyvenimą. Tu nežinai tos akimirkos, kada jie dings iš mūsų gyvenimo, nežinai kurią minutę užklups juos liga, ar nustos plakt širdutė. Tik tuo metu, Tu susiprasi, kiek turėjai progų būti šalia savo mylimų žmonių, kiek turėjai progų išsakyti kaip juos myli, ir kaip visų tų progų atsisakei, nes neturėjai laiko, o ištiesų pritrūko noro. Būtent tą akimirką suprasi, kad ne kas kitas o tik jie turėjo būti pirmoje vietoje. Tada pradėsi save graužt, kad laiku to nepadar…