Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Laimė

               Kas yra laimė?                  Laimė - tai matyti brangaus žmogaus šypsena, paglostyt kačiuką, aplankyt naujas ir nematytas vietas, būti su žmonėmis su kuriais jautiesi savimi, turėti galimybę apkabint brangų ir mylimą žmogų, ar pradėti pildyt seniai turimą svajonę. Kiekvienam, laimė susideda iš skirtingų dalykų. Tačiau, visad prisiminkime, kad pati didžiausia laimė susideda būtent iš tokių mažyčių, širdžiai mielų momentų. Dabar pagalvokim, ir prisiminkim, kas atnešė didesnę laimę ta akimirka kai gavai dovaną kurį kainavo brangiai, ar ta akimirka kai nuoširdžiai kvailiojai su draugais? Kurią akimirką dažniau prisimeni? Dažniau papasakoji kompanijoj? Taip, pirma savaitę po gavimo dovanos pasakoji apie ją. O po mėnesio? Ką pasakoji tada? Tada pasakoji, tas nuoširdžias akimirkas. Dažniau šypsaisi, nuo smulkmenų, nuo nuoširdžių akimirkų. 
Tik, nesuprantu, kodėl tuomet, vistiek tikimės laimė gaut iš visiškai beverčių dalykų? Kodėl, niekad nesusimąstom kas išties atneša mums laimė? Žinot, norėdami didelių dalykų, kažkokių pokyčių kurie turėtų atnešt laimę, mes pamirštame džiaugtis mažais dalykais. Per tą mūsų tikėjimą, mes nebevertinam nieko, mes liekam menki burbantys žmonės, kad va kur mūsų laimė? Tas, tas, anas tai laimingi o pas mane neateina laimė. Ji ir neateis stebuklingai, nebetikėk tuo. Ateis, kai pradėsim siekti.
Kodėl kai buvom vaikai, vaikystėj, buvom tokie laimingi? Ogi, todėl kad mum nereikėjo beverčių daiktų, ar kažkokių didelių pokyčių. Mes džiaugėmės, kad šviečia saulė, kad  mama išleido į lauką, kad pagaliau išmokome plaukti, ar važiuoti dviračiu. Dabar, pas kiekviena tebėra vaikas, kažkur gyliai širdyje, užslėptas, bet yra. Išlaisvinkime, tą vaikutį iš savęs, prisiminkime kaip gera džiaugtis mažais dalykais, nusišypsokim praeiviui, nepraraskim tikėjimo ir vaikiško džiaugsmo smulkmenomis, ar tomis akimirkomis kai kvailiojame, ar verkiame draugui ant peties, juk net ašaros padeda ateit laimei, išsipasakojus, lieka lengviau, viską pamatome kitomis akimis. Visada, prisiminkime kad didžiausia laimę atneša maži dalykai, kurie begalo artimi širdžiai. Nesitikėkim, kad laimė ateis pati o siekim jos.
Labai labai laukiu jūsų nuomonių, palikit reakciją, komentarą, ar parašykit privačiai.:)* Labai viliuosi, kad jums patiko! Bučkis, ir iki kito karto!;*

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Pirmi kartai

 Mes visą gyvenimą prisiminsime pirmą bučinį darželyje,pirmą simpatijos šyptelėjimą, pirma mylimo žmogaus žinutę "LABAS". Pirmi maži dalykai, pirmi kartai mums palieka didžiausius randus. Mes niekada to nepamiršim. Niekada nepamiršim pirmo išsiskyrimo, dėl kurio tiek naktų praverkėm. Šie pirmi kartai visada liks mumyse. Gyvenimas, po jų tęsiasi, kad ir kaip mes norėtume likti ten,jis tęsiasi, ir  mes gyvename toliau, augam vidumi, daug išmokstame,mūsų gyvenime atsiranda kiti žmonės, viskas toliau tęsiasi. Bet pirmų kartų nebebūna. Pirmi kartai jau būna išgyventi.Ir randai... Randai, kurie kėlė tiek daug skausmo mums, tie patys randai kurie atrodė niekada neužgis, staiga užgyja, bet nepasimiršta. Kai prie garuojančios kavos mes gauname klausimą o Tu atsimeni tą pirmą kartą kai įsimylėjai? Mumyse viskas pabunda, širdis suvirpa, mes nusišypsome, ir pro akis prabėga pirmi apkabinimai, pirmi bučiniai. Viskas, kas vyko pirmus kartus, kas atrodė tyra ir nekalta. Po pirmų kartų, pir

Gyvenimo paradoksai

                                                      Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia. Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga. Paradoksai, dažniausiai