Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Aukštybės ir slėniai

 Gyvenimas, susideda iš aukštybių ir slėnių. Dabar kiekvienas pagalvojo kas tai? Aukštybės tai tie įvykiai, kurie mums atneša laimę, slėniai liūdni įvykiai, sugriūvimai, ar gyvenimo tragedijos kurias reikia pereiti nepriklausomai nuo norų.
Visi, mes gyvenime norim gyventi tik viršūnėse, nes ten gera. Bet prisiminkime, niekada aukštybių nepasieksi, jei neisi drąsiai per slėnius. Einant per gyvenimą, pasiklystame slėniuose. Taip atsitinka, kad kai priprantame prie savo kelionės, ir kai matom aukštybių prošvaistę, staiga viskas sugriūna, absoliučiai viskas. Dingsta prošvaistės vaizdas. Mes pasimetam, nebežinom kur eit, kaip elgtis. Tuo metu, užklumpa mintys, kad nebeturim jėgų, kad mums tai per sunku, nebesinori nieko, tik išeiti ir spjauti į viską velniop. Taip, šis būdas lengviausias, visi tai žinome. Spjauni į viską ir ramu, bet taip pasielgus mes visą likusį gyvenimą liksim slėniuose. Palikę viską, sugrįžti nebegalėsim, nes bus per vėlu. Kai viskas griūna, atsiranda žmonės kurie ploja už tai ir džiaugiasi, tai dar labiau mus žlugdo. Mes, atkreipiame didesni dėmesį į tuos kurie mus dar labiau žlugdo, vietoj to, kad tiesiog ištiestume ranką tiem, kurie su mumis visad liks, net tada kai visas pasaulis bus prieš. Nebūkime pesimistais, ir tik nesakykime dabar dažnai girdimos frazės "pasitikėti niekuo negalima, tikrų draugų nėra". Neturėkim apie tai minties, kiekvieno gyvenime yra jo sielos žmonės kuriais pasitikėti galima ir kurie su Tavim bus nepaisant visko, tik mokėk atsirinkti tuos tikruosius. Net jei tai vienas žmogus, jo pilnai užtenka. Nebijok, saviems žmonėms pasakyti kad va dabar Tau blogai, jie visad supras, padės atsitiesti. Nes tokiais momentais, reikia savų žmonių, vienam per daug sunku būna, žinoma įmanoma ir vienam tai pereit niekam nieko nesakius. Tik, turėt žmogų į kurį atsiremsi visad reikia. Nesvarbu kas tai, draugė, vaikinas, mama, sesė ar tėtis. Bet tai Tavo žmogus. Svarbiausia sakyt tiesą, ir nepasiduot. Taip, atsitiesti ir eiti tolyn sunku. Bet įmanoma. Tai, ką mums siunčia gyvenimas  visad yra išsprendžiama. Prisiminkime, niekada nėra problemų ar sugriūvimų kurie neišsprendžiami. Kaip kiekviena spyna turi savo raktą, taip gyvenimas sprendimus. Kelias, pasiekti viršūnę bus sunkus. Bet, ją pasieksi. Pasiekus, suprasi, kad slėniai tebuvo išbandymai, kurių dėka labai aiškiai suvokiame kas išties yra aukštybė. Tuomet pradėsi vertint, ir džiaugsiesi perėjus sunkumus ir visus griuvėsius, nes nuo jų įgavai patirties kuri gyvenime be galo svarbi. Visad, žinokime kad ir kokie gylus bebūtų slėniai, perėjus juos slypi dideli džiaugsmai. Kuriuos tikrai pasieksi, su dideliu noru, stiprybę, ir sveiku protu. Tik niekada nepasiduok. 
Ačiū tiems, kas vis dar skaito mano kūrybą. Tikiuosi nenuvyliau. Iki kito karto!:)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Pirmi kartai

 Mes visą gyvenimą prisiminsime pirmą bučinį darželyje,pirmą simpatijos šyptelėjimą, pirma mylimo žmogaus žinutę "LABAS". Pirmi maži dalykai, pirmi kartai mums palieka didžiausius randus. Mes niekada to nepamiršim. Niekada nepamiršim pirmo išsiskyrimo, dėl kurio tiek naktų praverkėm. Šie pirmi kartai visada liks mumyse. Gyvenimas, po jų tęsiasi, kad ir kaip mes norėtume likti ten,jis tęsiasi, ir  mes gyvename toliau, augam vidumi, daug išmokstame,mūsų gyvenime atsiranda kiti žmonės, viskas toliau tęsiasi. Bet pirmų kartų nebebūna. Pirmi kartai jau būna išgyventi.Ir randai... Randai, kurie kėlė tiek daug skausmo mums, tie patys randai kurie atrodė niekada neužgis, staiga užgyja, bet nepasimiršta. Kai prie garuojančios kavos mes gauname klausimą o Tu atsimeni tą pirmą kartą kai įsimylėjai? Mumyse viskas pabunda, širdis suvirpa, mes nusišypsome, ir pro akis prabėga pirmi apkabinimai, pirmi bučiniai. Viskas, kas vyko pirmus kartus, kas atrodė tyra ir nekalta. Po pirmų kartų, pir

Gyvenimo paradoksai

                                                      Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia. Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga. Paradoksai, dažniausiai