Kiek, kainuoja bemiegės naktys? Tos naktys, kai mus iš vidaus kažkas žudo. Kai mes patys save žudom iš vidaus? Kai mes, tik egzistuojam? Kai mes suvokiame, kad nebeturim išeičių, kad nebematom kur eiti, kai galu gale, mes nebenorim judėti į priekį. Nebeturim jėgų, noro. Kas dedasi mumyse, paaiškinti neįmanoma. Mumyse, vyksta vidinė kova, viena mūsų dalis nori, judėti į priekį nesvarbu kokiu būdu, o kita lieka praeityje ir nenori iš ten niekur trauktis, nebeturi jėgų. Kaip sunku, atrasti savyje motyvacijos judėti toliau. Tokiais, momentais geriausia draugę tampa vienatvė. Mes nebesirenkam draugų, patys to nenorint atstumiam juos. 100 procentų užsidarome savyje. Rečiau šypsomės, arba nebesišypsom visai. Mažai kalbam arba nebekalbam visai. Nieko neveikiam, nieko nenorim. Tiesiog, būnam su savim ir savo mintimis. Mažai miegam. Jaučiamės pavargę nuo visko. Taip įvyksta, po kažkokių lūžių mūsų gyvenime. Žinoma, po tų blogųjų lūžių. Sunkiausia, kad tais momentais mes liekam nesuprasti, tai momentais mums patiems atrodo kad mūsų nieks nesupranta, toks jausmas, kad visi linki tik blogo, būtent dėl to ir renkamės vienatvę. Draugams, šeimai tai ką mes išgyvenam atrodo visiškai kitaip, jie nesupranta dėl ko mes taip elgiamės, kai kurie išvis nusisuka, nes pavargsta matant mus tokius arba tiesiog nutrūksta bendravimas dėl mūsų užsidarymo. Iš kitos pusės, ir mes viduj pradedam pykt, juk atrodo, negi taip sunku mus palaikyti? Tiesiog, pasistengti suprasti? Taip, sunku. Kai tas žmogus neišgyvenęs tokios situacijos, jam atrodo viskas žymiai lengviau nei yra išties. Juk ir mes nevisad suprantam kai jiems to reikia. Iš kitos pusės, nebūkim savanaudžiais, nenorėkim visų savo problemų užkraut jiems ant pečių. Na, tai kas kad jie visad su mumis ir kad jie teigia, kad visada padės ir išklausys. Taip, jiems rūpi ir tie tikrieji mūsų žmonės bus visad su mumis. Bet mūsų bėdos, ir yra mūsų bėdos. Visus lūžius, turime išgyvent patys. Sprendimai, juos turime priimti patys. Kaip tokiu atveju priimti sprendimą? Reikia dirbt su savimi.Tik pradėjus analizuot save, pamatysi ko norim. Po truputi atrasim motyvacijos. Atsiras noras ir judėti į priekį. Nesakau, kad bus lengva viską daryti. Žiūrėkim, kas svarbiausia ir geriausia mums patiems. Ne kitiem o mums. Nebijokim, kažko prarasti. Visiems neįtiksi, galu gale ir nenorėk to. Jei gyvensi norit įtikt kitiems, niekad nebūsi laimingas. Prisimink ir tai, kad gyvenimas, ir susideda iš praradimu. Kažką prarandam, bet su tuo praradimu ateina ir naujas atradimas. Galbūt, po mūsų sprendimu kai kurios duris užsidarys. Bet joms užsidarius atsidarys kitos. Šių pasimetimų dėka, mes susiprantame savyje, atrandame savyje kažko naujo. Tik giliame nuosmukyje susivokiame, kas išties mums svarbu, kas su mumis bus net tada, kai mes nieko nenorime. Juk, tie kuriems mes svarbūs mūsų nepaliks net tada kai mes sakysime palikt mus vienus. Nevisi turi tokius žmonės šalia savęs, dauguma nusisuks pasirinkus vienatvę, tačiau tikrieji liks. Vertinkime juos.
Tie, sunkieji momentai visad praeis. Juk, kaip danguje po lietaus atsiranda saulė, taip ir gyvenime. Svarbiausia, nebijot priimti sprendimus. Kartais ir užsidaryt savyje yra gerai jei mes jaučiam, kad mums to reikia. Nepabijokim dirbti su savimi. Tik, analizuojant save rasim išeitis kurios bus geriausios mums.Nesvarbu, kad bemiegėmis naktimis atrodo viskas baigta. Neviskas baigta. Viena pabaiga, turi naują pradžia. Galbūt sunkią bet turi. Tai ir yra svarbiausia gyvenime, svarbiausia atsitiesti po lūžių. Tik lūžiai, mus užgrūdina ir priverčia judėti į priekį.
Aš ir vėl dėkoju tiems, kas skaito. Tikiuosi jums patiko. Kaip visad, labai laukiu jūsų nuomonių, reakcijų. Ačiū labai! Bučkis.
Komentarai
Rašyti komentarą