Vitartaitekk

Kai prarandi mylimus ir artimus žmones. Tuos žmones kurie tikrai buvo mylimi. Kurie Tau teikė begalinę meilę. Kai juos prarandi ne dėl to, kad jie išėjo savo noru, arba jog susirado kažką geriau kaip šiais laikais dažnai būna. Aš kalbu, apie tą išėjimą kai išeina ne savo noru o kai pasiglemžia mirtis arba negailestinga liga. Čia aš kalbu, ne apie nelaiminga meilę, o apie pačius artimiausius mūsų. Tie, kurie mumyse reiškė labai daug nuo mažų dienų. Kas įvyksta mūsų gyvenime tuomet?  Tuomet, gaunam pati didžiausią skausmą, mes nesuprantame už ką būtent mums taip? Mes klausiame, kodėl juos atėmė iš mūsų? Tokiais atvejais, mums skauda labiausiai, mes graužiame save, kad galbūt neaplankėme paskutinį kart, nors tam turėjome puikia progą, arba kad galbūt nepasidomėjome laiku. Bet, mes tuomet net minties neturėjome, kad jie mus paliks, mes buvom įsitikinę, kad dar ne laikas. Iki tol, kol ateina žinią ir mums aiškiai pasakoma to žmogaus netekome, gyvybė išblėso. Kas vyksta tuo metu mumyse, k

  Gyvenimas, susideda iš aukštybių ir slėnių. Dabar kiekvienas pagalvojo kas tai?  Aukštybės  tai tie įvykiai, kurie mums atneša laimę,  slėniai  liūdni įvykiai, sugriūvimai, ar gyvenimo tragedijos kurias reikia pereiti nepriklausomai nuo norų. Visi, mes gyvenime norim  gyventi tik viršūnėse, nes ten gera. Bet prisiminkime, niekada aukštybių nepasieksi, jei neisi drąsiai per slėnius. Einant per gyvenimą ,  pasiklystame slėniuo se. Taip atsitinka, kad kai priprantame prie savo kelionės, ir kai matom aukštybių prošvaistę, staiga viskas sugriūna, absoliučiai viskas. Dingsta prošvaistės vaizdas. Mes pasimetam, nebežinom kur eit, kaip elgtis. Tuo metu, užklumpa mintys, kad nebeturim jėgų, kad mums tai per sunku, nebesinori nieko, tik išeiti ir spjauti į viską velniop. Taip, šis būdas lengviausias, visi tai žinome. Spjauni į viską ir ramu, bet  taip pasielgus mes visą likusį gyvenimą liksim slėniuose. Palikę viską, sugrįžti nebegalėsim, nes bus per vėlu. Kai viskas griūna, atsiranda žm

Kartą, važiuodama namo, susimąsčiau, kaip greitai nutolstame nuo pačių artimiausiu žmonių, nuo tų pačių dėl kurių galėjai mirti.  Atrodo, tik vakar tam žmogui sėdint prie arbatos puodelio, pasakojai savo didžiausias paslaptis, gėdingiausius įvykius. Tik vakar, jis žinojo viską apie Tave, viską ko nežinojo niekas kitas. Tam žmogui sakei, amžinai būsim draugais, planavot ką veiksit tada ir tada. Ir tuo metu, Tu net nesusimąstei, o kas bus jei tas žmogus dings? Jei nutrūks visas bendravimas? Jei tas amžinai tėra nekaltas melas? Nekaltas melas, nes Tu melavai pats tikėdamas tuo. Tu buvai 100 procentų įsitikinęs, tuo ką sakei jam ir net nieko panašaus nenumanei.  Ir taip jau, atsitinka, jog ateina toks kartas, kai dėl kvailo dalyko, kažkokio visiškai nereikšmingo dalyko, jūs susipykstat, kurį laiką nesitaikot, nes principai neleidžia. Ir po to, karto prasideda atšalimas, po truputi, po truputi ir įvyksta visiškas nutolimas. Juokingiausia, kad kai tas žmogus dingsta iš mūsų gyvenimo, me

                Kas yra laimė?                     Laimė - tai matyti brangaus žmogaus šypsena, paglostyt kačiuką, aplankyt naujas ir nematytas vietas, būti su žmonėmis su kuriais jautiesi savimi, turėti galimybę apkabint brangų ir mylimą žmogų, ar pradėti pildyt seniai turimą svajonę. Kiekvienam, laimė susideda iš skirtingų dalykų. Tačiau, visad prisiminkime, kad pati didžiausia laimė susideda būtent iš tokių mažyčių, širdžiai mielų momentų. Dabar pagalvokim, ir prisiminkim, kas atnešė didesnę laimę ta akimirka kai gavai dovaną kurį kainavo brangiai, ar ta akimirka kai nuoširdžiai kvailiojai su draugais? Kurią akimirką dažniau prisimeni? Dažniau papasakoji kompanijoj? Taip, pirma savaitę po gavimo dovanos pasakoji apie ją. O po mėnesio? Ką pasakoji tada? Tada pasakoji, tas nuoširdžias akimirkas. Dažniau šypsaisi, nuo smulkmenų, nuo nuoširdžių akimirkų.  Tik, nesuprantu, kodėl tuomet, vistiek tikimės laimė gaut iš visiškai beverčių dalykų? Kodėl, niekad nesusimąstom kas išties atne

Gyvenimas, mus pastoviai moko, kaip neatiduot savęs visu šimtu procentų. Bet čia vėl, įvyksta paradoksas kad ir kiek kartų nudegtumėm, kad ir kiek mus pamokytų mes NIEKADA nepasimokom. Štai, juk tas pats žmogus kuris mus milijoną kart apgavo, sugrįžo, prisiekė kad viskas pasikeitė, kad jis susiprato. Vien dėl mūsų kvailo tikėjimo pasikeitimu mes visados atleidžiam. Ir taip, atleidus atrodo viskas pasikeičia. Pirma savaitė, mėnuo, būna kažkas vaau. Bet kai Tu tik pradedi nuoširdžiai tikėti žmogumi, pakšt, ir vėl gauni durį į nugarą, kuris su kiekvienu kartu būna tik  skaudesnis ir gilesnis. Mes atleidžiam, nes besąlygiškai mylim. O tie žmonės, prie mūsų atleidimų įpranta,juk kad ir kas nutiktų, susitaikysim, galima visad pasitaisyt ir grįžt. Jiem tai tampa tarsi žaidimas. Jie nepastebi kaip mum tai skaudu. Tuomet kai šie atleidimai tampa rutina, kai mes jau žinome grįžusio žmogaus tolimesnius veiksmus,staiga atsikėlę vieną rytą, viską paliekame. tiesiog, mes išeiname. Pradedame gyvent

Kodėl mes taip bijome būti savimi? Mes visą gyvenimą tikimės surasti kažką, artimo sielai, nerodydami tikrojo savęs.Kodėl mes visą laiką save graužiame dėl "negražios" šypsenos, nes mūsų dantys netobuli ar kad ir nuo tos akimirkos stengiamės nesišypsoti? Kodėl graužiame save dėl pilnesnės figūros, nes tobulos figūros standartai yra 90-60-90. Kodėl nemylime savęs, nes turime strazdanų kurioms kitiems jos nepatinka, ar kad mūsų akys netokios gražios kaip kitų?  Po galais, tai pats kvailiausias įsitikinimas. Standartai, nėra tobulumo pavyzdys.  Mes, turime pamilti save visų pirmą, tik tada pamatysime, kad mūsų gyvenimas gražus ir atsiras noras džiaugtis gyvenimu. Įveikime savo baimę, atsikėlę ryte, kai prieisime prie veidrodžio pasakykime sau, kad esame gražus ir nusišypsokime. Neslėpkim savo figūros po laisvais rūbais, apsirengime sau gražius rūbus kurie neslėps netobulos figūros. Parodykim savo strazdanas, savo netobulumus,nes jie beprotiškai gražus ir traukia akį. Nors vieną

 Mes visą gyvenimą prisiminsime pirmą bučinį darželyje,pirmą simpatijos šyptelėjimą, pirma mylimo žmogaus žinutę "LABAS". Pirmi maži dalykai, pirmi kartai mums palieka didžiausius randus. Mes niekada to nepamiršim. Niekada nepamiršim pirmo išsiskyrimo, dėl kurio tiek naktų praverkėm. Šie pirmi kartai visada liks mumyse. Gyvenimas, po jų tęsiasi, kad ir kaip mes norėtume likti ten,jis tęsiasi, ir  mes gyvename toliau, augam vidumi, daug išmokstame,mūsų gyvenime atsiranda kiti žmonės, viskas toliau tęsiasi. Bet pirmų kartų nebebūna. Pirmi kartai jau būna išgyventi.Ir randai... Randai, kurie kėlė tiek daug skausmo mums, tie patys randai kurie atrodė niekada neužgis, staiga užgyja, bet nepasimiršta. Kai prie garuojančios kavos mes gauname klausimą o Tu atsimeni tą pirmą kartą kai įsimylėjai? Mumyse viskas pabunda, širdis suvirpa, mes nusišypsome, ir pro akis prabėga pirmi apkabinimai, pirmi bučiniai. Viskas, kas vyko pirmus kartus, kas atrodė tyra ir nekalta. Po pirmų kartų, pir

                                                      Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia. Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga. Paradoksai, dažniausiai