Kai, daug, daug kartų nudegi, lieka nebedrąsu atsiverti. Nebedrąsu atverti savo jausmus, pasakyti ką mums žmogus reiškia iš tiesų. O sulaukus tokio klausimo, dažniausiai išsisukam kaip įmanydami, kad tik tiesos nepasakyt, juk atrodo, ai, ką čia sakyt, tik atsiversi, ir vėl liksi vienas. Mes, velniškai bijom parodyt savo minusus, parodyt kokie esam išties, jaučiamės taip, tarsi kiti neturi minusų. Bijom priimt naujus žmones į savo gyvenimą, nes žinom ką reiškia likt vienam, ir kaip tai skaudu. Bet, kad ir kaip bijotumėm, kad ir kaip neprisileistumėm, į mūsų gyvenimą vis vien įžengia žmonės, kurie nepastebėtinai greit tampa svarbiais, kurie priima mus tokius, kokie esam, su visais kaprizais, užsispyrimais, ir minusais. Jie, mūsų nesmerkia, jie prisitaiko prie mūsų. Su tokiais žmonėm pasijaučiam tvirtai, su jais nebekyla mintys, o kas bus jei apgaus? Šie žmonės į mūsų gyvenimą įneša pilnatvę. Tik, gaila, kad prie to gero jausmo, mes labai greit priprantam, ir pamirštam, šiems žmonėms atsi
suteikt.Tenoriu, kad visados laikytum mane šalia savęs, laikytum mano ranką savojoje, ir nepaleistum. Noriu, kad Tau manęs reiktų lygiai taip pat, kaip man reikia Tavęs. Tu, atnešei į mano gyvenimą tai ko labiausiai trūko, Tu buvai tas kuris sugebėjo užkerėt niekuo netikiančią širdį. Tu esi tai ko man labiausiai trūko, ko aš slapčia tikėjausi, svajojau, ir visiškai nenusipelniau. Turėdama Tave, turiu viską. Nepalik manęs, ir aš būsiu pati laimingiausia.
Autorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikinti