Vitartaitekk

Pažinojau tokia neįprasta porą. Vienas iš jų, buvo artimas žmogus nuo senų laikų, todėl turbūt ir jų draugystę taip žinojau, papasakosiu apie juos. Nepasakosiu apie jų pažintį, tobula pradžią, nes visose draugystėse taip būna. Jų draugystė, buvo kiek kitokia. Jie tvirtai tikėjo, kad kartu išbus iki vėlyvos senatvės, kūrė svajones kartu. Tačiau turėjo labai didelius principus, niekad nemokėjo nusileisti, rasti kompromisų. Ir visą draugyste jiems tas kišo koją. Taip, jų problemos buvo išsprendžiamos, bet jie nesprendė jų. Jie pasirinko viską paleisti, po labai ilgos draugystės, po didelės meilės, kuri buvo. Tikrai buvo ir netgi jau patikrinta laiko. Tačiau, kai meilę primiršti, nekalbi, užsitveri tylos zona, randi kitus žmones, kurie užpildo tą tuštumą, tuomet, atrodo, kad ji dingsta. Taip nutiko ir tai porai. Jie pamiršo stengtis, pasirinko geriau pilnatvės ieškot kituose. Tik sakė ir stengėsi tikėti, kad jei jie likimas vienas kito, jų keliai susidurs. Bet jie pamiršo tą faktą, kad l

Kai man visi sakė tikėti svajonėmis, atsargiai svajoti ir panašius dalykus, aš netikėjau. Numodavau ranka ir sakydavau, kad čia nesąmonė. Buvau aklai įsitikinus, kad gyvenime yra du žmonių tipai: tie, kuriems dėl kažkokių priežasčių viskas sekasi ir tie, kuriems nesiseka. Bet su laiku, turbūt išaugau iš to kvailo mąstymo, o gal atsirado tikėjimas ir viskas pasikeitė. Pradėjus dirbti ties svajonėmis, siekiais, supratau, kad visi tie sėkmingi žmonės yra tik tie, kurie dirba. Dirba daug. Neskaičiuodami laiko, laiko, bemiegių naktų, nesėkmių. Nepasiduodami. Svajonės niekad neišsipildys, kai jų nesieksi. Jų reikia siekti atkakliai, nebijant netgi, kai kada lipt per galvas jei to reikia, nes stovint minioje niekada nesulauksi kol jos išsipildys. Niekas niekada nenusileidžia iš dangaus. Niekas nepasiseka iš pirmo karto, reikia nusiteikt, kad kažkas pavydės, kažkas bandys pakenkti, kažkas užtrenks duris prieš nosį, o kažkas priims išskėstomis rankomis. Svarbiausia nepasiduoti. Su daug darbo,

Šiandien užėjo neapsakomas noras kurti. Ne kiek kurti, bet kiek atverti Jums savo mintis visai kitokia forma. Šiandien turėjau svarbu įvykį savo gyvenime. Atidariau pirmąją savo parodą (tikrai nepaskutinę). Tačiau kartu su paroda, išėjo į viešuma ir dalis manęs. Dalis, kurią nuoširdžiai, tai labai ilgai saugojau ir slėpiau. Kartu su savo ir kiek kitokiu mąstymu. Visad sakydavau, kad aš kitokia, bet niekad nesakydavau kodėl kitokia, todėl niekas ir nesuprasdavo mano tokio pasakymo. Saugojau dėl baimės rodyti save tokią kokią esu. Tai  yra normalu šiais laikais, visi mes norim pritapti prie visų, prie vadinamos avelių bandos. Ir neduok Dieve, išsiskirsi ir tapsi juoda avele. Juk nepriims, atstums, pradės tyčiotis. O aš dabar galutinai nusprendžiau, kad visai nėra svarbu pritapsi tu ar ne, svarbiausia, kad būsi savimi. Nes niekad nepamiršk, kiekviena asmenybė unikali. Labai nuobodu, kai visi sėdi vienoje avelių bandoje. Patikėk manim, vienas kitas tik iš tos bandos liks su tavim ir