Kartą, važiuodama namo, susimąsčiau, kaip greitai nutolstame nuo pačių artimiausiu žmonių, nuo tų pačių dėl kurių galėjai mirti. Atrodo, tik vakar tam žmogui sėdint prie arbatos puodelio, pasakojai savo didžiausias paslaptis, gėdingiausius įvykius. Tik vakar, jis žinojo viską apie Tave, viską ko nežinojo niekas kitas. Tam žmogui sakei, amžinai būsim draugais, planavot ką veiksit tada ir tada. Ir tuo metu, Tu net nesusimąstei, o kas bus jei tas žmogus dings? Jei nutrūks visas bendravimas? Jei tas amžinai tėra nekaltas melas? Nekaltas melas, nes Tu melavai pats tikėdamas tuo. Tu buvai 100 procentų įsitikinęs, tuo ką sakei jam ir net nieko panašaus nenumanei.
Ir taip jau, atsitinka, jog ateina toks kartas, kai dėl kvailo dalyko, kažkokio visiškai nereikšmingo dalyko, jūs susipykstat, kurį laiką nesitaikot, nes principai neleidžia. Ir po to, karto prasideda atšalimas, po truputi, po truputi ir įvyksta visiškas nutolimas. Juokingiausia, kad kai tas žmogus dingsta iš mūsų gyvenimo, mes nieko nedarome absoliučiai. Tiesiog, sėdime sau nuleidę rankas, net jei pasiilgome nerašome, nes vėl principai. Nors dar ir turim vilčių, juk sugebam susitikę atsitiktinai ištart šaltai ''Labas''. Bet laikas bėga, ir galu gale viena dieną neišgirstame ir šalto "Labas", net nepažiūrime vienas kitam į akis. Atrodo, mes pamirštame tuos žmones, tačiau po kokių 5 mėn, juos pamate, mes prisimename viską. Tuomet, užklumpa mintys, o kodėl nebebendraujame? Kur dingo mūsų pažadai? Kodėl viskas taip nutiko? Prisimenam įvykius ir kaip kartu buvo gera. Lygiai taip pat, prisimenam kiek jie laiko paslapčių mūsų, ir kiek mes visko žinome apie juos, kiek žinome to, ko nežino kiti? Taip, gal jie ir pamiršę jas, bet o jei ne? Visad, pamąstome o ar jie mus prisimena pamate ? Man, pamačius tokius žmones dabar velniškai norisi pasisveikinti. Bet, ne dėl to, kad man jų trūktų, o tik iš mandagumo. Štai, dar vienas paradoksas. Taip, tų žmonių mes nepasigestame savo gyvenime, mums jų tiesiog nebereikia, bet tuo pačiu nejaučiame jiems ir neapykantos, tiesiog sėdint vieni prisimename, nusišypsome ir gyvename toliau.
Sutikę gatvėje, praeiname tarsi paprasti praeiviai. Tik, po visko, mes būname likę praeiviais, bet nepaprastais, mes su tais praeiviais turime begale gerų prisiminimų, tai ir būna likę tik tarp mūsų. Tavęs ir manęs. Tik, dabar sutikus tokį praeivį mes aiškiai suvokiame, kad "amžinai" jis dalina kitiems, ir galbūt lygiai taip pat meluoja nekaltu melu.
Tokių žmonių, kiekvienas iš mūsų turime, ir garantuoju kad netgi ne po vieną o daugiau.
Šie praeiviai, visada liks mūsų širdyse.
Ačiū tiems, kas skaito, kam dar nepabodau. Kaip visad, laukiu jūsų nuomonių, reakcijų, asmeninių žinučių. Bučiuoju!:*
Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių. – M.de Montenis.
AtsakytiPanaikinti