Vitartaitekk

Kada paskutinį kartą išties brangiam žmogui priminei ką jis Tau reiškia? Kada apkabinai, pabučiavai, ar pasėdėjai prie arbatos puodelio, nežvilgčiojant į laikrodį? Be jokio priminimo, be progos. Manau, kad senokai. Mes visą gyvenimą kažkur bėgam, skubam, randam laiko viskam, bet brangius žmones nustumiam į patį galą, nesuprasdami kaip jiems tai skaudu. Nesuprasdami, kaip stipriai jie laukia mūsų, mūsų šypsenų, minutės laiko skirto jiems, kurio niekada nespėjam skirt.  Visada prisimink, kad brangūs žmonės nebus šalia Tavęs visą gyvenimą. Tu nežinai tos akimirkos, kada jie dings iš mūsų gyvenimo, nežinai kurią minutę užklups juos liga, ar nustos plakt širdutė. Tik tuo metu, Tu susiprasi, kiek turėjai progų būti šalia savo mylimų žmonių, kiek turėjai progų išsakyti kaip juos myli, ir kaip visų tų progų atsisakei, nes neturėjai laiko, o ištiesų pritrūko noro. Būtent tą akimirką suprasi, kad ne kas kitas o tik jie turėjo būti pirmoje vietoje. Tada pradėsi save graužt,   kad laiku to nepada