Vitartaitekk

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Mergaitė, plaikstomais vėjuje plaukais, su kerinčia šypsena, blizgančiomis akimis, prieš kitų akis tikras grožio bei paslapties etalonas.. Tokia buvo mergaitė, kuria žavėjosi tūkstančiai, kiekvienas susižavėdavo jos šypsena, bei natūraliu, neperdirbtu vaikiškumu, jos laisvę, kuri jausdavosi iš toli. Jos, niekas niekad neužgoždavo, jai praėjus, atsisukdavo daugelis. Atrodė lengvabūdė, nieko nepatyrus, bet vis vien neprieinama. Nesileidžianti likt suvaržomai, visad pasiekdavo ko norėdavo, visai nebijojo lipt per galvas.  Tik, ši gražioji mergelė, visai nemėgo to žavėjimosi ją, kaip tik nekentė to. Ji vienintelė žinojo, ką išties reiškia tą jos visus taip sukaustanti šypsena, kiek randų likę pas ją, nuo visai nieko, net menkiausio trupinėlio, nereiškiančių žmonių. Jos randai niekados taip ir neužgijo, ir nebeužgis, tai jos dalis su kuria beprotiškai susigyveno. Tikėjo Dievu, bet niekad nesielgė taip kaip Dievas paliepęs. Ji sekė velnio pėdomis, degte degė atkeršyti tiem, kas privertė ją