Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pirmi kartai

 Mes visą gyvenimą prisiminsime pirmą bučinį darželyje,pirmą simpatijos šyptelėjimą, pirma mylimo žmogaus žinutę "LABAS". Pirmi maži dalykai, pirmi kartai mums palieka didžiausius randus. Mes niekada to nepamiršim. Niekada nepamiršim pirmo išsiskyrimo, dėl kurio tiek naktų praverkėm. Šie pirmi kartai visada liks mumyse. Gyvenimas, po jų tęsiasi, kad ir kaip mes norėtume likti ten,jis tęsiasi, ir  mes gyvename toliau, augam vidumi, daug išmokstame,mūsų gyvenime atsiranda kiti žmonės, viskas toliau tęsiasi. Bet pirmų kartų nebebūna. Pirmi kartai jau būna išgyventi.Ir randai... Randai, kurie kėlė tiek daug skausmo mums, tie patys randai kurie atrodė niekada neužgis, staiga užgyja, bet nepasimiršta. Kai prie garuojančios kavos mes gauname klausimą o Tu atsimeni tą pirmą kartą kai įsimylėjai? Mumyse viskas pabunda, širdis suvirpa, mes nusišypsome, ir pro akis prabėga pirmi apkabinimai, pirmi bučiniai. Viskas, kas vyko pirmus kartus, kas atrodė tyra ir nekalta. Po pirmų kartų, pirmų įskaudinimų, mes nustojame tikėti kad viskas taip gražu. Mes jau žinome, ką reiškia skausmas, kiek daug duoda ašaros naktimis. Staiga, mes nustojame pasitikėti taip žmonėmis, nenorim prisileist taip greit, nes vis kamuoja klausimas o jeigu įskaudins? Kai išgirstame: "aš visada būsiu su tavim. Niekada nepaliksiu" nusišypsom, ir mintyse tuo nebetikim. Nes tai jau buvo patirta, ir mes likom apgauti. Būtent pirmi kartai, mus kartais paverčia bejausmiais, nes pirmą kartą mes atidavėm visa save. Mes aklai tikėjom žmogumi, nes buvom nepatyrę. Tačiau, kad ir kaip pirmi kartai mus užgrudina, kad ir kaip mumyse liktų daug randų, naktį prieš miega mes vistiek svajojame, vėl sutikti žmogų nuo kurio nuoširdžiai švytėtume iš laimės ir sakytume "taip, aš laimingas". Ir toks žmogus, kažkada atsiras, ateis nelauktai, ir mes norim ar nenorim juo patikėsime. Bet širdyje, gyliai po šimtais užraktų bus paslėpti mūsų pirmieji kartai, kurie tiek mums davė. Mes  jų, kad ir kaip to norėtume nepamiršime niekada gyvenime. Nes tik jie, mums tiek daug leido išgyventi.:)
Labai tikiuosi, kad jums patiko. Labai laukiu jūsų nuomonių. Bučkis. Iki greito. :)

Komentarai

  1. "Nebūtina visada prisiminti..
    Užtenka niekada nepamiršti.."

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tie kartai.. jie visada su mumis, nes tai dalelė mūsų.:)

      Panaikinti
  2. Šiaip viskas labai gerai, tik galėtum šriftą biški sumažinti?

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Gyvenimo paradoksai

                                                      Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia. Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga. Paradoksai, dažniausiai