Vitartaitekk

kokie kvaili, mes esam. mes visad, siekiam per prievartą išlaikyt tuos, kuriems mes esam visiškai nereikalingi. mes, niekaip nesuprantam, kad tų kurie visiškai nenori būti šalia mūsų, niekaip nenulaikysi. tai ne gyvūnas, kad prisijaukintum. verk neverkęs, prašyk neprašęs, jis nebus su tavimi. visad, ras tam tikrą priežastį, kodėl negali būti su tavim, parašyt, ar skirt kelia minutes dėmesio. ir patikėk, tai visai ne dėl tų priežasčių kokias tau pasako, tai dėlto, kad su tavim tiesiog nenori būt. juk pastebėk, visada atsiranda tos priežastys. mes turim suprast, kad tikrieji mums skirti žmonės, visados eis šalia. ir jų, neatsikratysi niekaip. taip, galbūt, kurį laiką nebendrausit, apsipyksit, bet jie visados grįžta, ir keliai su jais vėl susiveda. pagalvok, kiek daug, atsisakei dėl tų, kurie dėl tavęs neatsisakė nieko? kiek kartų žeminaisi, buvai atstumta, ir vėl laukei su mintimi, kad jie tiesiog dabar užsiėmę, vietoj to, kad suprastum - tai yra jau nežinia kelintas kartas, kai jie ne