Mergaitė, plaikstomais vėjuje plaukais, su kerinčia šypsena, blizgančiomis akimis, prieš kitų akis tikras grožio bei paslapties etalonas.. Tokia buvo mergaitė, kuria žavėjosi tūkstančiai, kiekvienas susižavėdavo jos šypsena, bei natūraliu, neperdirbtu vaikiškumu, jos laisvę, kuri jausdavosi iš toli. Jos, niekas niekad neužgoždavo, jai praėjus, atsisukdavo daugelis. Atrodė lengvabūdė, nieko nepatyrus, bet vis vien neprieinama. Nesileidžianti likt suvaržomai, visad pasiekdavo ko norėdavo, visai nebijojo lipt per galvas.
Tik, ši gražioji mergelė, visai nemėgo to žavėjimosi ją, kaip tik nekentė to. Ji vienintelė žinojo, ką išties reiškia tą jos visus taip sukaustanti šypsena, kiek randų likę pas ją, nuo visai nieko, net menkiausio trupinėlio, nereiškiančių žmonių. Jos randai niekados taip ir neužgijo, ir nebeužgis, tai jos dalis su kuria beprotiškai susigyveno. Tikėjo Dievu, bet niekad nesielgė taip kaip Dievas paliepęs. Ji sekė velnio pėdomis, degte degė atkeršyti tiem, kas privertė ją verkti, visiem tiem, dėl kurių kukčiojo bemiegėmis naktimis. Tikėjo karmos jėga, bet norėjo atiduoti dali ir nuo savęs, juk taip smagu kai kenčia tie nuo kurių pati kentėjai. Taikė visiem bumerango taisyklę, kaip tu jai, taip ji tau dvigubai. Neprisileido žmonių per daug arti, dėl savų baimių. Tie, kurie buvo šalia jos, jausdavosi tarsi pasakoje, ji sugebėdavo juos tarsi raganaitė iš pasakos užkerėti. Pabendravus su ja, norėdavosi dar ir dar, tol kol galu gale nepajausdamas ir visai nesuprasdamas įsimylėdavai ją. Suprasdavai, kad nebegali be jos, kad ji tarsi narkotikas, nuo kurio lieki priklausomas. Ar jai tai rūpėjo? Nemanau. Ji visados žaisdavo, jai patiko žinot, kad jai sužaidus, nebegalėdavo be jos, kadaise ir su ja taip žaidė. Mergaitė, kuria žavėjosi tūkstančiai, žavėjosi vienu vieninteliu, ji turėjo jį ir jai to pilnai užteko.
Tik, ši gražioji mergelė, visai nemėgo to žavėjimosi ją, kaip tik nekentė to. Ji vienintelė žinojo, ką išties reiškia tą jos visus taip sukaustanti šypsena, kiek randų likę pas ją, nuo visai nieko, net menkiausio trupinėlio, nereiškiančių žmonių. Jos randai niekados taip ir neužgijo, ir nebeužgis, tai jos dalis su kuria beprotiškai susigyveno. Tikėjo Dievu, bet niekad nesielgė taip kaip Dievas paliepęs. Ji sekė velnio pėdomis, degte degė atkeršyti tiem, kas privertė ją verkti, visiem tiem, dėl kurių kukčiojo bemiegėmis naktimis. Tikėjo karmos jėga, bet norėjo atiduoti dali ir nuo savęs, juk taip smagu kai kenčia tie nuo kurių pati kentėjai. Taikė visiem bumerango taisyklę, kaip tu jai, taip ji tau dvigubai. Neprisileido žmonių per daug arti, dėl savų baimių. Tie, kurie buvo šalia jos, jausdavosi tarsi pasakoje, ji sugebėdavo juos tarsi raganaitė iš pasakos užkerėti. Pabendravus su ja, norėdavosi dar ir dar, tol kol galu gale nepajausdamas ir visai nesuprasdamas įsimylėdavai ją. Suprasdavai, kad nebegali be jos, kad ji tarsi narkotikas, nuo kurio lieki priklausomas. Ar jai tai rūpėjo? Nemanau. Ji visados žaisdavo, jai patiko žinot, kad jai sužaidus, nebegalėdavo be jos, kadaise ir su ja taip žaidė. Mergaitė, kuria žavėjosi tūkstančiai, žavėjosi vienu vieninteliu, ji turėjo jį ir jai to pilnai užteko.
Komentarai
Rašyti komentarą