Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

MYLĖK MANE

Mylėk mane, visa nuo mano netobulos šypsenos iki sunkiausio charakterio, kurį sutramdyt beproto sunku. Nejaugi daug prašau? Tik, mylėt tokia kokia esu. Mylėk, mano trūkumus, mano staigią jausmų kaitą. Mano kaprizus, mano vaikiškumą, kurio aš niekad neatsisakysiu, mano netobula dainavimą ar kvailystes kurios atrodo visai nebūdingos man. Pamilk mane tokia kokia esu. Priprask, prie mano vaikiškų ar kvailų norų. Juk, taip gera elgtis taip kaip nori tuo metu. Velniškai gera, kai tik užsinori šokt pagal muzika, vasara eit per lietų nebijant sušlapti, ar vaikščioti basomis per rasos nuklota žolę,  sėdėt naktį po žvaigždėtu dangumi ir kurti svajones ar tiesiog sėdėt ir nieko neveikti. Tik leisdama sau elgtis laisvai, išlaisvindama savo vidinį velniuką aš šypsosiuosi tikra šypseną. Nestabdyk manęs tokiuose dalykuose, o eik su manim per juos. Tik taip, pajausi kokia aš išties. 
Neliepk man atsisakyt  kažko dėl tavęs, taip, aš nesijausiu laiminga. Nevaržyk manęs, nekenčiu kai mane varžo. Taip, aš tik dar labiau užsidarysiu ir liksiu šalta. 
Išmokyk mane, pasitikėt tavimi ir mylėt. Nes pasitikėti žmogumi aš vis dar nemoku. Mylėk, mano jausmų proveržius. Nepalik manęs tuomet, kai aš esu šalta su tavim. Patikėk, tuo metu mažiausiai noriu, kad išeitum, nesvarbu ką besakyčiau tau. Bet, nemoku būt tokiais momentais šilta. Galbūt nevisada parodysiu kaip karštai tave myliu. Nevisada, parodysiu kaip stipriai man rūpi. Neklausinėsiu kur tu ir su kuo. Nevaržysiu tavęs. Nesvarbu kad man rūpėsi visa esybę. Tiesiog, aš niekad neversiu tavęs kažko atsisakyt, nesistengsiu kažką uždraust. Taip, aš pasakysiu, kad tai man nepatinka, bet neliepsiu dėl manęs to atsisakyt. Todėl, to tikiuosi ir iš tavęs. Nes taip, nei tu, nei aš nebūsiu laiminga. Bet, kad ir kas nutiktų, visada mylėsiu tave. Net per didžiausius pykčius, kai norėsis išeit. 
Niekad, nežaisk su mano jausmais. Tai pajautusi, aš pradėsiu tolt nuo tavęs, nesvarbu kad beprotiškai mylėsiu tave. Nepyk, sulaukęs vidurį nakties skambučio su klausimu ar myli mane. Aš tai turiu žinot kiekvieną dieną. 
Kai susipykus gausi žinutę kad myliu tave, tai reikš, kad man atsibodo pyktis ir kad man reikia tavęs. 
Pamilk, mano užsidarymus savyje, nes kartais man to reikia. Tokiais momentais, nespausk manęs. Nes taip sulauksi tik mano pykčio. Vėliau, aš tau pasipasakosiu, Bet tik ne tuo momentu. 
MYLĖK MANE, IŠMOKYK MYLĖT TAVE, IR NIEKAD NEPALIK. Tik taip būsim laimingais.
Ačiū kas skaitė, nežinau, kam aš asmeniškai visa tai skiriu, bet viliuosi, kad jūs rasit kam tai skirti. Visad, nepamirškit mylėt, ir patys būkit mylimi. Bučiuoju, savo skaitytojus. Siunčiu dideli apkabinimą, ir iki kito karto! 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Pirmi kartai

 Mes visą gyvenimą prisiminsime pirmą bučinį darželyje,pirmą simpatijos šyptelėjimą, pirma mylimo žmogaus žinutę "LABAS". Pirmi maži dalykai, pirmi kartai mums palieka didžiausius randus. Mes niekada to nepamiršim. Niekada nepamiršim pirmo išsiskyrimo, dėl kurio tiek naktų praverkėm. Šie pirmi kartai visada liks mumyse. Gyvenimas, po jų tęsiasi, kad ir kaip mes norėtume likti ten,jis tęsiasi, ir  mes gyvename toliau, augam vidumi, daug išmokstame,mūsų gyvenime atsiranda kiti žmonės, viskas toliau tęsiasi. Bet pirmų kartų nebebūna. Pirmi kartai jau būna išgyventi.Ir randai... Randai, kurie kėlė tiek daug skausmo mums, tie patys randai kurie atrodė niekada neužgis, staiga užgyja, bet nepasimiršta. Kai prie garuojančios kavos mes gauname klausimą o Tu atsimeni tą pirmą kartą kai įsimylėjai? Mumyse viskas pabunda, širdis suvirpa, mes nusišypsome, ir pro akis prabėga pirmi apkabinimai, pirmi bučiniai. Viskas, kas vyko pirmus kartus, kas atrodė tyra ir nekalta. Po pirmų kartų, pir

Gyvenimo paradoksai

                                                      Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia. Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga. Paradoksai, dažniausiai