KODĖL MES VIS GRĮŽTAM?

Kodėl, mes vis grįžtam prie žmonių, su kuriais seniai seniai jau niekas nebesieja. Su kuriais, viską nutraukėm, ir aiškiai pasakėm, kad viskas baigta? Mes vis grįžtam, prie tų su kuriais mums buvo labai gera, bet tuo pačiu jie teikė tiek daug skausmo.  Prie tų kurie jau daug metų palaidoti mūsų širdies kapinėse. Prie tų, kuriuos paliekant atrodė plyš širdis. Kurie jau daug daug metų turėjo būt pamiršti. Bet ne, jie nepamiršti. Ir niekada nebus pamiršti. Jie, mumyse užima tam tikra vietą. Nes, prisiminimai su jais lieka, ir nesvarbu kad tų žmonių jau nebėra šalia. Slapčiomis, niekam nieko nesakę, mes domimės jais, mums rūpi o kaip jie gyvena be mūsų. Ką veikia, kaip jiems sekasi? Galu, gale mums begalo rūpi, ar mes išėję jiems suteikėm skausmo. Mums rūpi, ar vietoj mūsų atsirado kažkas? Mes, išėję jau išgyvenom savąjį skausmą, o štai ar jiems taip pat skaudėjo mes nežinom, ir mums labai įdomu lieka tai sužinot. Galu, gale mes tikimės, kad tas žmogus bus nepasikeitęs. Kad su juo, vėl galėsim bendraut kaip anksčiau.

Prisiminus tuos žmonės, pradėjus apie juos galvot, užplūsta begalinis noras, parašyt, susižinot kaip sekasi, arba tiesiog pažiūrėt ar atrašys. Sukaupus drąsa, ir parašius, mes sulaukiame atsakymo. Tačiau, po atsakymo, susivokiam kad nebebus viskas kaip buvo, ir nereikia to tikėtis.  Kvaila tikėtis, kad parašius Tau atrašys tas pats žmogus, suprask, neberasi to paties ką palikai. Juk, laikas nestovėjo ir nestovi vietoj. Viskas, keičiasi. Žmogus, taip pat keičiasi ir prisitaiko prie jam mestų aplinkybių, ir normalu kad pasikeičia. Kiti, tiesiog, pasimoko iš skaudžių dūžių, ir vėlgi pasikeičia. Nesitikėk, kad kažkada bus kaip buvo. Nebus. O, tai kas buvo, pražuvo.  Taip pat, turiu nuvilt, nesužinosi  buvo tam žmogui skaudu ar ne.  Jis, Tau nebeatvers širdies, kaip atvėrė kadaise,  nes žino, kad vėl liks įskaudintas. O pripažinkim, kad ir Tu rašai ir vėl bandai bendraut vien todėl, kad įdomu. Ir nieko daugiau. Pamatęs, kaip viskas yra, ir vėl išeisi ir paliksi. 

Tokiais, atvejais, mes turim susivokt, kad kas palaidota tas palaidota. Juk, kai miršta žmogus, jo neįmanoma būna prikelti iš numirusiųjų. Taip ir su šiais žmonėmis, jei nusprendei palikt, nusprendei pamiršt, ir palaidot savo kapinaitėse, tai nebesistenk prikelt.  Stengtis prikelt, tai tas pats, kas pamesti daiktą miške, žinot kad jau viskas nebesurasi, ir vistiek grįžt į tą vietą ir vis iš naujo ieškot. Kas bus to eigoje? Tu nusivilsi. Nes, ateisi tikėdamas, o atėjus pamatysi, kad veltui tikėjaisi. 

Gyvenime, niekas nestovi vietoj. Vienus žmones turim pamiršt, ir palikt, vietoj jų atsiranda nauji. Vieni ateina trumpam, kiti ilgam. Vieni mums lemti, kiti ne. Ir nesvarbu, kad Tu sakysi ne šitas žmogus mano buvo, laikas parodė kad ne. Reiškia ne. Nesitikėk per prievarta būt laimingas su kažkuo. Taip nebus. 

Ačiū, tiems kas skaito. Myliu,bučiuoju ir apkabinu. Laukiu nuomonių, privačiai, ar komentaruose. Iki kito, karto!