PATIRTIS

<<<Kai, pirmą kartą nudegiau, norėjosi klykt, rėkt, visus palikti ir dingt kažkur toli. Toli, kur nebebūtų nieko, kur viską reiktų pradėt nuo pradžių, kur viską reiktų pradėt kurti, nuo naujo ir švaraus lapo. Būtent, tai man atrodė tobuliausias variantas. Tačiau, užgniaužus pyktį, su šypsena veide kaip niekur nieko ėjau toliau per gyvenimą, nes kito varianto nebuvo. Negalėjau visko palikti, nes dingti nebuvo kur.  O be to, negaliu rodyt kitiem, kad viskas palūžau. Juk reikia judėt toliau, ir parodyt kokia stipri būtybė esu. Pripažinsiu, kai neturi į ką atsiremti, kai viskas kas buvo brangu kažkur dingsta, viduj būna begalo sunku, neįmanoma žodžiais apibūdinti kaip tai sunku, bet apsimesti išorėje,kad Tau viskas gerai, žiauriai lengva. Nes juk apsimetinėji svetimiem žmonėm kad viskas tau einasi kuo puikiausiai. Na, o artimų kurie žiūrėtų Tau į akis, ir suprastų, kad meluoji nebuvo. Tuo metu, prisieki sau kad viskas.  Ir, turiu pasakyti, išpradžiu puikiai sekasi, nes tiesiog, pripranti prie laisvės jausmo, pripranti prie vienatvės. Tačiau, žmogaus širdis nėra ledinė, ir tokia niekada nebus. Nors ir bandai viską daryti, kad tokia taptų jį, tai neįmanoma.

Visada, atsiranda tokių, kurie savo veiksmais, elgesiu, kalbom ją vėl suminkština, ir vėl patiki tuo. Sunkiai, su kaprizais, bet patiki. Nes, žmogui reikia kito žmogaus. Begalo reikia artimos sielos. Vienas žmogus, negali eit per gyvenimą. Juokingiausia, kad ir brangūs žmonės sugrįžta. Atsiprašo, už tas dienas kai nebuvo su Tavim, kiti atsiprašo už metus per kuriuos nebuvo su Tavim. Ir, prarijęs skaudžia nuoskauda, atleidi jiems. Vėl patiki. Nes, meilė jiems neišblėso. Galbūt, kažkiek nutolsti nuo jų, bet nepalieki. Taip, pat atėjus tinkamam momentui, atsiranda kiti žmonės. Visiškai netikėtai. Po truputi vėl judi į priekį, bet be apsimetinėjimo. Jau ištiesų pradėti šypsotis, ir stotis ant kojų. Vėl iš naujo pradėti vertint ką turi. Vėl, sugebi padėkot gyvenimui, už suteiktas dovanas, ir tas vienišumo akimirkas. Tuos, skaudžius nudegimus. Nors, jie būna ir begalo skaudus. Tokie skaudūs, jog, net dabar prakalbus apie juos, Tau taip suspaudžia širdį. Padėkoji, ir už tai, kad kurį  laiką, buvai velniškai vienas, kad kai buvo sunku neturėjai į ką atsiremti. Nes, tai Tave pavertė stipriu, būtent tų akimirkų dėka dabar nebeprapultum, nes jau žinai, kad nesi priklausomas nuo kitų žmonių. Žinai, kad ir kas nutiktų gyvenime, tai išgyvensi ir vienas. Galu gale, išmoksti neberodyt kaip sunku viduje. Nes, išties svetimiem žmonėm, visiškai nerūpi sunku ar ne Tau. Tokių, momentų dėka, išmoksti atsirinkti brangius žmonės. Ir pirmo pasitaikiusio Tavo kelyje nelaikai tokių. Nes žinai, kaip skaudu nudegt. Ir, svarbiausia, kad pradedi viską iš naujo, nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo, nes gyveni toj pačioj vietoj, tarp tų pačių žmonių, savo istorija pradedi rašyt naujame lape. Tik, skirtumas tas, kad pradedi rašyt įgavęs patirties, ir pagaliau su brangiais žmonėmis kurie galbūt jau niekad nebepaliks Tavęs. >>

AČIŪ UŽ DĖMESĮ :) Laukiu, jūsų nuomonių, bei iki kito karto. Myliu, bučiuoju, apkabinu.