Vitartaitekk

Tą kartą buvau įsitikinus, kad mane iš vidaus nužudei Tu.Kad tai Tu mane pavertei tokia kokia esu dabar. Šalta, nebemokančia mylėti, nerodančia jausmų, nebeverkiančia, negailestinga. Beprotiškai Tave kaltinau, už visa suteikta skausmą, už bemieges naktis, už ašaras kurių buvo daugiau nei laimės. Už viską, ką padarei blogo. Už visus žodžius kurie skaudino beproto. Tuo metu, aš net neprisiminiau gerų akimirkų. Pyktis ir skausmas viską užgožė. Juokingiausia, kad nors ir kaltinau Tave, nors ir pykau, viena mano dalis dar vis tikėjo Tavimi.. Ir vos tik Tau panorus grįžt, pasakius kad Tu pasikeitei,aš vėl Tave prisileisdavau. Tai tarsi nesibaigianti grandinė buvo.  Iki paskutinio karto, to karto, kai tvirtai supratau kad viskas, kuomet ašaros buvo išverktos, kuomet meilė virto į pasišlykštėjimą Tavo žiauriu elgesiu. Tai buvo pabaiga, suvokimas kad nebegalima taip daugiau. Juk taip toliau gyvenant, aš pavirsiu tik dar didesniu monstru.  Prisipažinsiu, kai viskas baigėsi keikiau Tave, nes

Mylėk mane, visa nuo mano netobulos šypsenos iki sunkiausio charakterio, kurį sutramdyt beproto sunku. Nejaugi daug prašau? Tik, mylėt tokia kokia esu. Mylėk, mano trūkumus, mano staigią jausmų kaitą. Mano kaprizus, mano vaikiškumą, kurio aš niekad neatsisakysiu, mano netobula dainavimą ar kvailystes kurios atrodo visai nebūdingos man. Pamilk mane tokia kokia esu. Priprask, prie mano vaikiškų ar kvailų norų. Juk, taip gera elgtis taip kaip nori tuo metu. Velniškai gera, kai tik užsinori šokt pagal muzika, vasara eit per lietų nebijant sušlapti, ar vaikščioti basomis per rasos nuklota žolę,  sėdėt naktį po žvaigždėtu dangumi ir kurti svajones ar tiesiog sėdėt ir nieko neveikti. Tik leisdama sau elgtis laisvai, išlaisvindama savo vidinį velniuką aš šypsosiuosi tikra šypseną. Nestabdyk manęs tokiuose dalykuose, o eik su manim per juos. Tik taip, pajausi kokia aš išties.  Neliepk man atsisakyt  kažko dėl tavęs, taip, aš nesijausiu laiminga. Nevaržyk manęs, nekenčiu kai mane varžo. Taip,