niekados negalvojau pajausiantį tokią stiprią nostalgiją.
nuo antikos laikų, yra iškeliamas į pirmą vietą kraujo ryšys. dėl kraujo aukojasi, miršta, nes visi gyliai įsitikinę, kad jis niekad nenutrūksta, ir kad su tais žmonėmis bendravimą nutrauks tik mirtis. (kalbu apie artimą kraujo ryšį)
taip, šis ryšys nenutrūksta niekada, nes kraujas lieka krauju. bet bendravimas, jis kaip ir su paprastu draugu gali nutrūkt.
atrodo, nuo tų pampersų laikų augom kartu. Vasaros dienas, kol seneliai buvo gyvi, leisdavom pas juos, tam antram aukšte, kur buvo palėpė, juk ten buvo mylimiausia zona mūsų.. išdaigos sukurtos kartu, maži pypliai, susispietę kurdavom jas, nes juk tai buvo taip smagu. tie patys maži pypliai, eidavo į kaimynų sodą obuolių vogt, nesiremdami logiką, po viena prisirinkdami kuo įmanoma daugiau, ir visai nesvarbu, kad vėliau apsivalgius jais pusė jų išmėtysi. mirus seneliams, vasaros naktimis, stebėdavom žvaigždes, ir galvodavom, kad tos žvaigždės yra būtent jie, kurie saugo ir stebi mus. kartu išgyvenom viską kas vykdavo, svarbiausia, kad kartu kūrėm ateities planus. va užaugsim, darysim tą, aną, bet niekada neišsiskirsim. juk mus sieja kraujo ryšys, ir jis tikrai neleis mum nebendraut. "AMŽINAI BŪSIM TRYSE. AUGSIM, GYVENSIM IR DŽIAUGSIMĖS." tai buvo mūsų priesaika nuo vaikystės.. ir štai, užaugom, perėjom vaikystės etapą. iš to amžinojo trejeto liko tik du asmenys. vienas visiškai dingo, palikęs tik prisiminimus, ir gyliai širdį įsirėžusią priesaiką. ir juokingiausia, kad viskas nutrūko taip greitai, kad net nespėjom susivokt. atrodo, nei susipykom, nieko. tiesiog, ėmė ir nutrūko. bet toks nutrūkimas, kitoks nei būna su paprastais draugais. su paprastais draugais, skausmas užgyja. o čia neužgyja. nes pamačius tą žmogų, tu prisimeni kad jūs sieja kraujo ryšys. o tokio dalyko, negali pamiršt niekada. nesvarbu kiek metų praeis, ta priesaika skambės ausyse. pamačius tą žmogų, norėsis prieiti, apsikabinti, paklausti kaip sekasi? ir galu gale užduoti esminį klausimą, nejaugi jam taip lengva pamiršti kraujo ryšį?
skaudu sutikus lieka. atrodo, kas čia tokio pasakysi paprasta labas ir viskas. bet vien pamačius sukyla nostalgija, taip norėtus, kad tas kraujo ryšio bendravimas nebūtų nutrūkęs, kad galėčiau iki dabar tai vertint. bet deja, gyvenimas viską sudeda į savo vietas, o gal net ir negyvenimas, o mes, žmonės.
visad supratau, kad savąjį kraujo ryšį reikia vertint, ir žinot. bet be to žinojimo, jei tik yra galimybė, saugokit jį. nes praradus tai, bus nežmoniškai skaudu.
Ačiū kas skaito. Apkabinu.
Kažkodėl man labai sunkiai užsiseivina komentarai. Šitas komentaras turėjo būti kitam postui.
AtsakytiPanaikintiMarkas Tvenas yra pasakęs - kiekvienas žmogus, panašiai kaip mėnulis, turi neapšviestą pusę, kurios niekam nerodo. Todėl turėk ir tu tą tamsiąją mėnulio pusę, kurios niekas nematys. Kitaip gali likti apnuoginta ir pažeminta kitų akyse.