Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

NOSTALGIJA

niekados negalvojau pajausiantį tokią stiprią nostalgiją.
 nuo antikos laikų, yra iškeliamas į  pirmą vietą kraujo ryšys. dėl kraujo  aukojasi, miršta, nes visi gyliai įsitikinę, kad jis niekad nenutrūksta, ir kad su tais žmonėmis bendravimą nutrauks tik mirtis. (kalbu apie artimą kraujo ryšį) 
taip, šis ryšys nenutrūksta niekada, nes kraujas lieka krauju. bet bendravimas, jis kaip ir su paprastu draugu gali nutrūkt. 
atrodo, nuo tų pampersų laikų augom kartu. Vasaros dienas, kol seneliai buvo gyvi, leisdavom pas juos, tam antram aukšte, kur buvo palėpė, juk ten buvo mylimiausia zona mūsų.. išdaigos sukurtos kartu, maži pypliai, susispietę kurdavom jas, nes juk tai buvo taip smagu. tie patys maži pypliai, eidavo į kaimynų sodą obuolių vogt, nesiremdami logiką, po viena prisirinkdami kuo įmanoma daugiau, ir visai nesvarbu, kad vėliau apsivalgius jais pusė jų išmėtysi. mirus seneliams, vasaros naktimis, stebėdavom žvaigždes, ir galvodavom, kad tos žvaigždės yra būtent jie, kurie saugo ir stebi mus. kartu išgyvenom viską kas vykdavo, svarbiausia, kad kartu kūrėm ateities planus. va užaugsim, darysim tą, aną, bet niekada neišsiskirsim. juk mus sieja kraujo ryšys, ir jis tikrai neleis mum nebendraut. "AMŽINAI BŪSIM TRYSE. AUGSIM, GYVENSIM IR DŽIAUGSIMĖS." tai buvo mūsų priesaika nuo vaikystės.. ir štai, užaugom, perėjom vaikystės etapą. iš to amžinojo trejeto liko tik du asmenys. vienas visiškai dingo, palikęs tik prisiminimus, ir gyliai širdį įsirėžusią priesaiką. ir juokingiausia, kad viskas nutrūko taip greitai, kad net nespėjom susivokt. atrodo, nei susipykom, nieko. tiesiog, ėmė ir nutrūko. bet toks nutrūkimas, kitoks nei būna su paprastais draugais. su paprastais draugais, skausmas užgyja. o čia neužgyja. nes pamačius tą žmogų, tu prisimeni kad jūs sieja kraujo ryšys. o tokio dalyko, negali pamiršt niekada. nesvarbu kiek metų praeis, ta priesaika skambės ausyse. pamačius tą žmogų, norėsis prieiti, apsikabinti, paklausti kaip sekasi? ir galu gale užduoti esminį klausimą, nejaugi jam taip lengva pamiršti kraujo ryšį? 
skaudu sutikus lieka. atrodo, kas čia tokio pasakysi paprasta labas ir viskas. bet vien pamačius sukyla nostalgija, taip norėtus, kad tas kraujo ryšio bendravimas nebūtų nutrūkęs, kad galėčiau iki dabar tai vertint. bet deja, gyvenimas viską sudeda į savo vietas, o gal net ir negyvenimas, o mes, žmonės. 
visad supratau, kad savąjį kraujo ryšį reikia vertint, ir žinot. bet be to žinojimo, jei tik yra galimybė, saugokit jį. nes praradus tai, bus nežmoniškai skaudu. 
 Ačiū kas skaito. Apkabinu.

Komentarai

  1. Kažkodėl man labai sunkiai užsiseivina komentarai. Šitas komentaras turėjo būti kitam postui.

    Markas Tvenas yra pasakęs - kiekvienas žmogus, panašiai kaip mėnulis, turi neapšviestą pusę, kurios niekam nerodo. Todėl turėk ir tu tą tamsiąją mėnulio pusę, kurios niekas nematys. Kitaip gali likti apnuoginta ir pažeminta kitų akyse.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

PRIMINK

Kai, daug, daug kartų nudegi, lieka nebedrąsu atsiverti. Nebedrąsu atverti savo jausmus, pasakyti ką mums žmogus reiškia iš tiesų. O sulaukus tokio klausimo, dažniausiai išsisukam kaip įmanydami, kad tik tiesos nepasakyt, juk atrodo, ai, ką čia sakyt, tik atsiversi, ir vėl liksi vienas. Mes, velniškai bijom parodyt savo minusus, parodyt kokie esam išties, jaučiamės taip, tarsi kiti neturi minusų. Bijom priimt naujus žmones į savo gyvenimą, nes žinom ką reiškia likt vienam, ir kaip tai skaudu. Bet, kad ir kaip bijotumėm, kad ir kaip neprisileistumėm, į mūsų gyvenimą vis vien įžengia žmonės, kurie nepastebėtinai greit tampa svarbiais, kurie priima mus tokius, kokie esam, su visais kaprizais, užsispyrimais, ir minusais. Jie, mūsų nesmerkia, jie prisitaiko prie mūsų. Su tokiais žmonėm pasijaučiam tvirtai, su jais nebekyla mintys, o kas bus jei apgaus? Šie žmonės į mūsų gyvenimą įneša pilnatvę. Tik, gaila, kad prie to gero jausmo, mes labai greit priprantam, ir pamirštam, šiems žmonėms atsi

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Gyvenimo paradoksai

                                                      Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia. Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga. Paradoksai, dažniausiai