Vitartaitekk

Nebūsiu ta, kurios visi trokšta, bet nebūsiu ir ta, kuri įkyriai lenda, jei matysiu kad neturi noro bendraut. Šioje vietoje, aš turiu savigarbą. Nenori, nereikia. Ir visai nesvarbu ką reikši mano gyvenime, nepamačius noro aš išeisiu. Ir kelio atgal nebebus, visos durys užsivers. Nebuvo, ir niekados nebus lengva su manim. Aš Tau, tai pasakysiu iškart, ir nuteiksiu, nes kitaip nemoku. Mano kaprizai, kurie pasireiškia dažnai, mano vaikiškumas kuris niekada nedings, mano kandžios pastabos, kurios kartais smeigia kaip  peilis į širdį, mano staigus užsidegimas kažką padaryt, visa tai vaikšto su manimi, visados.  Nemokėsiu prisitaikyt, nes dažniausiai man to nereikia, man reikia, kad viskas būtų taip kaip noriu aš ir nekitaip. Niekad, nežadėsiu Tau, to ko negalėsiu išpildyt. Kartais, nemokėsiu parodyt jausmų, ir ką man reiški. Bet, tokių atvejų ir nepaliksiu Tavęs. Pajautus staigų norą užsidaryt savyje, arba staigų laisvės poreikį aš to ir imsiuosi, nesitarus su niekuo, ir nepyk ant manęs už

Kodėl, mes vis grįžtam prie žmonių, su kuriais seniai seniai jau niekas nebesieja. Su kuriais, viską nutraukėm, ir aiškiai pasakėm, kad viskas baigta? Mes vis grįžtam, prie tų su kuriais mums buvo labai gera, bet tuo pačiu jie teikė tiek daug skausmo.  Prie tų kurie jau daug metų palaidoti mūsų širdies kapinėse. Prie tų, kuriuos paliekant atrodė plyš širdis. Kurie jau daug daug metų turėjo būt pamiršti. Bet ne, jie nepamiršti. Ir niekada nebus pamiršti. Jie, mumyse užima tam tikra vietą. Nes, prisiminimai su jais lieka, ir nesvarbu kad tų žmonių jau nebėra šalia. Slapčiomis, niekam nieko nesakę, mes domimės jais, mums rūpi o kaip jie gyvena be mūsų. Ką veikia, kaip jiems sekasi? Galu, gale mums begalo rūpi, ar mes išėję jiems suteikėm skausmo. Mums rūpi, ar vietoj mūsų atsirado kažkas? Mes, išėję jau išgyvenom savąjį skausmą, o štai ar jiems taip pat skaudėjo mes nežinom, ir mums labai įdomu lieka tai sužinot. Galu, gale mes tikimės, kad tas žmogus bus nepasikeitęs. Kad su juo, vėl

<<<Kai, pirmą kartą nudegiau, norėjosi klykt, rėkt, visus palikti ir dingt kažkur toli. Toli, kur nebebūtų nieko, kur viską reiktų pradėt nuo pradžių, kur viską reiktų pradėt kurti, nuo naujo ir švaraus lapo. Būtent, tai man atrodė tobuliausias variantas. Tačiau, užgniaužus pyktį, su šypsena veide kaip niekur nieko ėjau toliau per gyvenimą, nes kito varianto nebuvo. Negalėjau visko palikti, nes dingti nebuvo kur.  O be to, negaliu rodyt kitiem, kad viskas palūžau. Juk reikia judėt toliau, ir parodyt kokia stipri būtybė esu. Pripažinsiu, kai neturi į ką atsiremti, kai viskas kas buvo brangu kažkur dingsta, viduj būna begalo sunku, neįmanoma žodžiais apibūdinti kaip tai sunku, bet apsimesti išorėje,kad Tau viskas gerai, žiauriai lengva. Nes juk apsimetinėji svetimiem žmonėm kad viskas tau einasi kuo puikiausiai. Na, o artimų kurie žiūrėtų Tau į akis, ir suprastų, kad meluoji nebuvo. Tuo metu, prisieki sau kad viskas.  Ir, turiu pasakyti, išpradžiu puikiai sekasi, nes tiesiog,

Pavydas, vienintelė yda, kuri sužlugdo, sumenkina ir paniekina žmogų. Šią yda, išsiugdom patys. Nei vienas iš mūsų, nėra gimęs su šia yda. Prisimink save vaikystei, kai buvai dar mažas vaikas. Ar pavydėjai kažko kitam? Ne. Tu, kaip tik džiaugdavaisi, kad kitas vaikas kažką gavo ko neturi Tu, nes tai jam suteikė trupinėlį laimės. Ir siekdavai pats tai gauti, bet ne pykčiu, ne kenkimu, o gerumu, ir Tu galu, gale tai gaudavai. Vaikystei, didžiausias kelias kažką užsitarnauti buvo gerumas, ir nuoširdumas. Deja, iš vaikystės mes labai greit išaugame, ir požiūris labai greit pasikeičia. Vieni, pasirenka lengviausia kelia, siekti visko per pavydą. Juk, taip lengva iš pavydo kištis į kitų gyvenimą, kažko prikalbėt, kažkaip pakenkt tam, kuris Tau nieko nepadarė, bet turi tai ko neturi Tu. Užsipult, arba paleist kalbas, kurios būna visiškai iš piršto laužtos, kaip gera sukiršint žmogų su jam svarbiais žmonėmis. Kaip gera matyt, kaip kitam žmogui blogai. Kaip jis kenčia. Juk pavydūs žmonės nuo

Gyvenime, aš neturiu susikrovus didelių turtų, nesu iš tų gražuolių dėl kurių alpsta milijonai, nesu apdovanota kažkokiais didžiais gabumais, neturiu galbūt geriausiu tėvų, ar dar kažko ką turi kiti. Bet, gyvenimas mane apsupo pačiais geriausiais ir nuostabiausiais draugais. Net, sąvoka patys geriausi draugai, jiems yra per prasta, pagalvojus kiek jie mano gyvenime daug reiškia ir kiek jie man yra suteikę laimės. Jie, atėjo į mano gyvenimą visai nelauktai, juos sutikus net negalvojau kad štai šie žmonės, taps mano geriausiais draugais, sukels man šypsena ir atneš į mano gyvenimą pilnatvės jausmą, bei užpildys tuštumą kurią jaučiau dėl kitų žmonių padarytos įtakos, ar sukelto skausmo. Juk, tie žmonės, kuriuos seniau laikiau geriausiais mane paliko, dabar mes su jais likom praeiviai, kurie turi bendrus prisiminimus, bet net nedrįsta pasižiūrėt į akis ir ištart "labas''.  Kiekvienas iš mūsų, turi žmonių kurie nemėgsta mūsų, kiti ateina ir išeina iš mūsų gyvenimo. Bet yra