Tai, kas neišvengiama

Kai prarandi mylimus ir artimus žmones. Tuos žmones kurie tikrai buvo mylimi. Kurie Tau teikė begalinę meilę. Kai juos prarandi ne dėl to, kad jie išėjo savo noru, arba jog susirado kažką geriau kaip šiais laikais dažnai būna. Aš kalbu, apie tą išėjimą kai išeina ne savo noru o kai pasiglemžia mirtis arba negailestinga liga. Čia aš kalbu, ne apie nelaiminga meilę, o apie pačius artimiausius mūsų. Tie, kurie mumyse reiškė labai daug nuo mažų dienų. Kas įvyksta mūsų gyvenime tuomet?  Tuomet, gaunam pati didžiausią skausmą, mes nesuprantame už ką būtent mums taip? Mes klausiame, kodėl juos atėmė iš mūsų? Tokiais atvejais, mums skauda labiausiai, mes graužiame save, kad galbūt neaplankėme paskutinį kart, nors tam turėjome puikia progą, arba kad galbūt nepasidomėjome laiku. Bet, mes tuomet net minties neturėjome, kad jie mus paliks, mes buvom įsitikinę, kad dar ne laikas. Iki tol, kol ateina žinią ir mums aiškiai pasakoma to žmogaus netekome, gyvybė išblėso. Kas vyksta tuo metu mumyse, koks sprogimas viduje įvyksta, neįmanoma paaiškinti, bet tą jausmą esame išgyvenęs kiekvienas kuris praradome artimą žmogų. Save guodžiame, kad taip turėjo įvykti, kad galbūt dabar jiems ten geriau, ar kad galu gale niekas negyvena amžinai.Bet vistiek, širdyje suvokiame, kad netuo laiku jie mus paliko, kad dar galėjo būti su mumis. Bet mirtis neklausia.  Mumyse, meilė jiems niekad neišblės. Taip jau yra, kad žmogaus širdis didelė, ir tų žmonių iš mūsų širdies neįmanoma pašalint. Taip, mes niekam nesakom kaip dažnai apie juos galvojam. Bet galvojam dažnai, bent jau aš visad prisimenu juos. Tie žmonės, dalelė mūsų, mes su jais daug patyrėme, daug išgyvenome. Tie žmonės, velniškai mus mylėjo, kaip ir mes juos. Mirtis, toks dalykas, kad ji neatsižvelgia kiek mums metų kai atima brangiausius žmones. Aš iki šiol, nesuprantu kodėl mano brangiausius žmones Dievas pradėjo atiminėt tuomet kai dar buvau mažutė. Bet šiuos praradimus, prisimenu lyg tai būtų nutikę vakar, tai didžiausi smūgiai mano gyvenime, kuriuos privalėjau išgyventi, kad ir kokia mažytė buvau. Pripažinsiu, pirmą smūgį išgyvenus, vėliau sulaukus kitų smūgiu būna lengviau, nes žinai tą skausmą, sugebi šiek tiek lengviau atsilaikyt. Kai po daug metu, išgirdau, kad prieš pat mirtį turėjau būti su brangiausiu žmogumi, bet nespėjau nes būtent tą diena kuria turėjau važiuot mirtis pasiglemžė jį. Kai po daugelio metu sužinojau,kad tą lemtinga dieną aš buvau laukiama, iš dalies nudžiugau, nes žinau kad mylima buvau ir labai laukta, tuo pačiu nuliūdau, nes aplankyt nebesuspėjau. Išgirdus, ir prisiminus visas ilgesys sugrįžta. Tų žmonių mes visad begalo ilgėsimės. Taip, mums sunku, kai jie dingsta ir mes jiems nebegalime paskambinti, pamatyti jų šypsenos. Širdyse, jie su mumis visada. Iš atminties bėgant metams, vaizdas išblėsta, bet ne iki galo, nes tie žmonės mus aplanko sapnuose. Taip pat, Dievas tų žmonių tuštumą užpildo kitais žmonėmis, su jais mes pajaučiame vėl pilnatvę, laimės jausmą. Tie žmonės, ateina vietoj tų kurie išeina. Tik visame šitame, minusas tas, kad tie kurie išeina nesavo noru, mes jų pamiršti niekada negalėsime. Dažniausiai, atsistoję prie kapo, mes netikime, kad jie jau mirę, kad jų nebėra su mumis, nes jie visad liks su mumi

s, kaip prisiminimai niekur nedingsta, taip tie žmonės. Juos praradę, prarandame dalelę savęs. Tuo, pačiu su visais šiais praradimais turime suvokti, kad tokie dalykai gyvenime neišvengiami. Nesvarbu, kad to nenorime. 

Šis įrašas, kitoks nei kiti.  Nežinau, ar jums patiks. Bet tikiuosi, kad patiks. Dėkoju, visiems kurie vis dar skaito mano įrašus. Aš kaip visad laukiu jūsų nuomonės. Iki, kito karto, myliu ir bučiuoju!