Vitartaitekk

Kai pasitikėjimas buvo tūkstantį kartų sudaužytas, glamžytas milijonus kartų, nebesitikėk kad aš pasitikėsiu. Jei ir pasitikėsiu, tai tik savim labiausiai, ir vienu ar dviem vieninteliais žmonėmis, juk aš pati sau nesugebėsiu suvaryt peilio į nugara, tai bent kažkiek ramina, o ir tie žmonės kuriais dar vis pasitikiu, yra užsitarnavę mano pasitikėjimą ir nei kart jo nesugriovę . O kitais pasitikėt, dar vis jaučiu baimę, ir nesvarbu kad net laikas juos patikrins, vis vien mažai vilčių įgaut mano pasitikėjimą.T aip, pripažįstu, pati ir įsivariau sau šią baimę, bet po tiek potyrių nieko kito nebelieka. Nebesinori pasitikėt, atsiduot, ir gaut skaudu smūgį. Juk, iš esmės, rutina visuomet būna tapati, pasitiki, žmogus įtikina, kad nepasielgs taip, kaip pasielgė kiti,  kad ji netoks  kaip tie kurie išdavė, pradedi pasitikėt, atsiduodi, išsikalbi, pasakoji slapčiausias savo svajones, troškimus, išduodi tai, ko kitam ne už ką nepasakytum, ir galu gale, gaunasi tas pats šnypštas, net nepastebi,

Pasitinku vasara ,taip kaip niekada neleidau sau jos pasitikt. Su nerūpestingai vėjo suveltais plaukais, su vėjavaikiška šypsena, pasiruošus naujam gyvenimo tarpsniui, ir svarbiausia be nereikalingų žmonių. Visad savo gyvenime saugojau tuos kurie man kažką reiškė nepaisant to, kad aš jiems visai nereikalinga, visad aukojausi, ir buvau pasiruošus atiduot daug ką, kad tik jie liktų šalia manęs. Ir nesvarbu, kiek kartų jie man suvarinėjo peilius į nugara aš jais tikėjau, ir dariau didžiausią klaidą, kokia tik galėjau daryt. Bet, kai kada, nepaisant mano nenoro, nukrisdavo  rožiniai barbės akiniai, pagal kuriuos viskas būna gražu, tarsi iš pasakos, ir atsiveria tikrasis pasaulis, kuris sukrečia. Bet, po sukrėtimo, ateina netikėtas nušvitimas, kad tie žmonės visai neverti manęs . Taip, bėgant laikui, mokantis iš klaidų, išmokau vertint ir mylėt tik tuos, kurie myli mane. Bet, net ir šiems, metu begales išbandymų, kad tikrai pamatyčiau ir įsitikinčiau ar jie verti manęs. Taip, išmokau sau