Iki paskutinio karto, to karto, kai tvirtai supratau kad viskas, kuomet ašaros buvo išverktos, kuomet meilė virto į pasišlykštėjimą Tavo žiauriu elgesiu. Tai buvo pabaiga, suvokimas kad nebegalima taip daugiau. Juk taip toliau gyvenant, aš pavirsiu tik dar didesniu monstru.
Prisipažinsiu, kai viskas baigėsi keikiau Tave, nes tvirtai tikėjau, kad kaltas Tu. Savo kaltę įžvelgiau, tik tame kad nemokėjau būt tokia kokios reikėjo Tau. Net tada, Tu man rūpėjai labiau nei aš pati sau. Kad ir kaip kvailai skambėtų.
Buvau įsitikinus, kad atsitiest nebesugėbėsiu, nes nužudei iš vidaus mane. Taip, pirmom dienom negyvenau o tik egzistavau. Nesistengiau judėt į priekį. Visiškai 0 pastangų. Negyvenau, nes nenorėjau. Man patiko egzistuot. Būt užsidariusiai savyje. . Buvau įsitikinus, kad taip geriausia ir kad negaliu be Tavęs. Tada, vis dar reikėjo Tavęs man. Tuo metu aš vis dar laukiau.
Laikas bėgo. Darėsi lengviau.
Ir, tik kai pradėjo darytis lengviau, aš aiškiai suvokiau, kad tai ne Tu žudei mane iš vidaus, o aš pati. Žudžiau pati save, tikėdama Tavimi. Juk jau pirmomis akimirkomis, žinojau, kad prie gero tai neprives. Kad tai tik pasinaudojimas. Visa mano esybė žinojo, kad tai žaidimas. Tačiau, aš kvailutė, pasinėriau į jį. Ir taip pradėjau save žudyt iš vidaus. Kaip žudžiau? Tikėdama. Vis atleisdama. Atrodė normalu verkt, juk paskui menkas "atsiprašau" ir vėl viskas norma. Labiausiai žudžiau save, leisdama Tau taip elgtis, nesugebėdama Tavęs laiku ir vietoje palikt. Nes nebuvo suvokimo, kad pasaulyje yra kažkas geresnio ir vertingesnio.. O Tu pripratai, kad esi geriausias ir tuo naudojaisi.
Kai atsitiesiau, supratau, kad visa šita buvo mano kaltė. Puikiai žinodama pasekmes, aš vistiek elgiausi taip. Visi žinojo kuo tai baigsis. Dabar, nekaltinu Tavęs, nes tai mano bėdos, kad per daug pamilstu, per daug pasitikiu, per daug atleidžiu. Ir tada, visa tai virsta rutina, atrodo viskas normalu, nes vienas pripranta skaudint, o kitas kentėt..
Nieko, nesakau. Tai užgrūdina. Tos skaudžios pamokos, labai pamoko. Bet, vidinis skausmas, vistiek lieka. Abejingumas, po tokių pamokų, lieka. Jį išnaikinti sunku. Nes, po tokių pamokų, mes liekam užgrūdinti, ir nebetikim, nebepasineriam į kažką taip, kaip pasinerdavom anksčiau. Neatsiduodam taip. Net, mylėt taip karštai nebemokam.
Viso to, mums reikia išmokt. Kaip vaikai maži mokosi vaikščioti, kalbėti, taip mums reikia išmokti iš naujo tikėti, mylėti.
AČIŪ UŽ DĖMESĮ IR LAIKĄ KURI SUGAIŠTAT SKAITYDAMI MANO ĮRAŠUS. :)
Komentarai
Rašyti komentarą