Gyvenimas, mus pastoviai moko, kaip neatiduot savęs visu šimtu procentų. Bet čia vėl, įvyksta paradoksas kad ir kiek kartų nudegtumėm, kad ir kiek mus pamokytų mes NIEKADA nepasimokom. Štai, juk tas pats žmogus kuris mus milijoną kart apgavo, sugrįžo, prisiekė kad viskas pasikeitė, kad jis susiprato. Vien dėl mūsų kvailo tikėjimo pasikeitimu mes visados atleidžiam. Ir taip, atleidus atrodo viskas pasikeičia. Pirma savaitė, mėnuo, būna kažkas vaau. Bet kai Tu tik pradedi nuoširdžiai tikėti žmogumi, pakšt, ir vėl gauni durį į nugarą, kuris su kiekvienu kartu būna tik skaudesnis ir gilesnis. Mes atleidžiam, nes besąlygiškai mylim. O tie žmonės, prie mūsų atleidimų įpranta,juk kad ir kas nutiktų, susitaikysim, galima visad pasitaisyt ir grįžt. Jiem tai tampa tarsi žaidimas. Jie nepastebi kaip mum tai skaudu. Tuomet kai šie atleidimai tampa rutina, kai mes jau žinome grįžusio žmogaus tolimesnius veiksmus,staiga atsikėlę vieną rytą, viską paliekame. tiesiog, mes išeiname. Pradedame gyvent toliau. taip, būna sunku, tuomet pati geriausia draugė būna vienatvė. Ir vienatvė su laiku išgydo. Jos dėka, mes išmokstame laiką skirti sau, analizuojame savo veiksmus, galbūt kaltinam save, nes tokiais atvejais mums atrodo kad kalčiausi būtent mes. Bet po truputi, pradedam augti, mes pakeičiam gyvenimą nejausdami to, savo gėrio, meilės, nebedalinam taip drąsiai, kaip prieš tai. Mums sunku, tikėti kad atsiradęs po ilgo laiko žmogus, mumis nepasinaudos. Tuomet, mes būname tarsi, ežiukai.. Neprisileidžiam, bandant mus paliesti mes smarkiai duriam.. Sunku pasiekt būna mūsų širdelę, nes po visko ji lieka akmeninė. Tačiau, po ilgo, sunkaus kelio, atrandamas kelias į mūsų širdį. Vien dėl to, kad dabar, viskas tikrą. Naujai atėję į mūsų gyvenimą žmonės, nepaliečia randų, nes jau ir patys žino ką reiškia kai gauti skaudžias pamokas. Tuomet, naujų žmonių dėka po truputį atsileidžiame nes jie to būna verti. Mes pradedam jausti, kad tai mūsų žmonės, kad su jais mes nebeverksim o tik mėgausimės gyvenimo duodama laimę. Ir jie, su mumis būna visada, nepaisant mūsų kaprizų, pykčio priepuolių. Nauji žmonės, būna atsiųsti gyvenimo. Po ilgų, ir skaudžių pamokų, jis mums atsiunčia džiaugsmą. Žinoma, gyvenimas išmokus visas pamokas, dovanas pradeda siųst po truputį. Tik po visko, ką mes patiriame skaudaus, suprantame ką reiškia tikra laimė. Juk neveltui sakoma, nepatyręs blogo nežinosi koks jausmas jaučiant gerą. Gyvenimas,tuo ir gražus, kad jame mes pirmiausia turime išgyventi pamokas, tada tik gausime džiaugsmą. Išmoksime vertint. Juk galbūt, jei šie žmonės kurie dabar mums kelia begalinį džiaugsmą, kurių dėka galime drąsiai sakyti ''Tai mano laimė, su jais aš turiu viską", būtų pasirodę tuomet kai mes nežinojom ką reiškia skausmas kai mus apgauna, greičiausiai jie būtų likę mūsų vietoje, o mes.. Mes būtume likę be nieko. Dėkokime gyvenimui už viską, ką jis mums teikia. Tik tokiais būdais išmokstame vertint. :)
Labai labai laukiu jūsų nuomonių! Bučkis!:)
Šaunuolė mano sesytė <3
AtsakytiPanaikintiAčiūūū labai!!<3
PanaikintiPsichologiškai veikia👍
AtsakytiPanaikintiTikiuosi, gerąją prasmę veikia :)
Panaikinti