prašiau niekados nepalikt, palikai. prašiau neįskaudint, įskaudinai. prašiau neapgaut, apgavai. prašiau niekados nepaleist, paleidai. galbūt ne taip prašiau? kartais, mums užtenka ir poros skaudžių kartų, kad išmoktume: nepasitikėt per daug, nusišypsot kai pasaulis išslysta iš po kojų, nuryt karčias ašaras, ir iškėlus galvą eiti į priekį. tokius išgyvenimus, reikia išmokti išgyvent vieniems patiems. niekas, visiškai niekas, nesupras to ką tu išgyveni. nesvarbu, kad sakys įsivaizduoju, kiekvienas išgyvena kitaip. vienam, reikia milijonus kartų likt įskaudintam, kad susiprastų, jog nebereikia tikėtis per daug. kitiems, užtenka ir vieno karto. tik, gaila, kad po tokių kartų, mes kaltinam tik save. viską, kas neigiamą susikraunam sau, nes esam įsitikinę, kad tai mūsų kaltė. vis kartojam sau, kad galbūt nereikėjo veltis, galbūt kažką blogai pasakėm, arba per daug tikėjomės. taip, sugniuždom save dar labiau, prarandam pasitikėjimą visais. nes, normalu, vienas įskaudina, nepasiti
Tai, kas galbūt paliečia siela.