Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

nesižemink

kokie kvaili, mes esam. mes visad, siekiam per prievartą išlaikyt tuos, kuriems mes esam visiškai nereikalingi. mes, niekaip nesuprantam, kad tų kurie visiškai nenori būti šalia mūsų, niekaip nenulaikysi. tai ne gyvūnas, kad prisijaukintum. verk neverkęs, prašyk neprašęs, jis nebus su tavimi. visad, ras tam tikrą priežastį, kodėl negali būti su tavim, parašyt, ar skirt kelia minutes dėmesio. ir patikėk, tai visai ne dėl tų priežasčių kokias tau pasako, tai dėlto, kad su tavim tiesiog nenori būt. juk pastebėk, visada atsiranda tos priežastys.
mes turim suprast, kad tikrieji mums skirti žmonės, visados eis šalia. ir jų, neatsikratysi niekaip. taip, galbūt, kurį laiką nebendrausit, apsipyksit, bet jie visados grįžta, ir keliai su jais vėl susiveda.
pagalvok, kiek daug, atsisakei dėl tų, kurie dėl tavęs neatsisakė nieko? kiek kartų žeminaisi, buvai atstumta, ir vėl laukei su mintimi, kad jie tiesiog dabar užsiėmę, vietoj to, kad suprastum - tai yra jau nežinia kelintas kartas, kai jie neranda laiko tau. kodėl, tokių žmonių nepaleidi? patikėk, būtum šimtą kart laimingesnė, nei laukiant. žinai, laukt jų, tai tas pats kas laukt nuvažiavusio traukinio. tu, lauki lauki, bet jis greit tikrai neatvažiuos, ir kaži ar išvis atvažiuos. susimąstyk, kaip stipriai atsidavei jiems, kiek kartų atleidai, nors žinojai kaip viskas išties yra, kiek kartu jie tave įskaudino, tu verkei, manai, jiems tuo metu nors kiek buvo skaudu? nė velnio. jie visiškai nebijo tavęs prarast, ir niekada nebijos.
geriau, paimk tvirtai už rankos tuos, kurie visada šalia tavęs, o tuos kuriems tu nereikalinga paleisk. ir, daugiau nebesižemink dėl jų, jie to neverti.

Komentarai

  1. Gerbiu Tave Kornelija už tavo mintis. Tegu jos kartais gal būt ir klaidingos, bet tavo širdis nerimsta, ji ieško, mąsto ir anksčiau ar vėliau atras tą teisingą kelią. O suradus jį tu galėsi drąsiai eiti juo tiesiai į gyvenimo tikslą.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

PRIMINK

Kai, daug, daug kartų nudegi, lieka nebedrąsu atsiverti. Nebedrąsu atverti savo jausmus, pasakyti ką mums žmogus reiškia iš tiesų. O sulaukus tokio klausimo, dažniausiai išsisukam kaip įmanydami, kad tik tiesos nepasakyt, juk atrodo, ai, ką čia sakyt, tik atsiversi, ir vėl liksi vienas. Mes, velniškai bijom parodyt savo minusus, parodyt kokie esam išties, jaučiamės taip, tarsi kiti neturi minusų. Bijom priimt naujus žmones į savo gyvenimą, nes žinom ką reiškia likt vienam, ir kaip tai skaudu. Bet, kad ir kaip bijotumėm, kad ir kaip neprisileistumėm, į mūsų gyvenimą vis vien įžengia žmonės, kurie nepastebėtinai greit tampa svarbiais, kurie priima mus tokius, kokie esam, su visais kaprizais, užsispyrimais, ir minusais. Jie, mūsų nesmerkia, jie prisitaiko prie mūsų. Su tokiais žmonėm pasijaučiam tvirtai, su jais nebekyla mintys, o kas bus jei apgaus? Šie žmonės į mūsų gyvenimą įneša pilnatvę. Tik, gaila, kad prie to gero jausmo, mes labai greit priprantam, ir pamirštam, šiems žmonėms atsi

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Gyvenimo paradoksai

                                                      Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia. Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga. Paradoksai, dažniausiai