kokie kvaili, mes esam. mes visad, siekiam per prievartą išlaikyt tuos, kuriems mes esam visiškai nereikalingi. mes, niekaip nesuprantam, kad tų kurie visiškai nenori būti šalia mūsų, niekaip nenulaikysi. tai ne gyvūnas, kad prisijaukintum. verk neverkęs, prašyk neprašęs, jis nebus su tavimi. visad, ras tam tikrą priežastį, kodėl negali būti su tavim, parašyt, ar skirt kelia minutes dėmesio. ir patikėk, tai visai ne dėl tų priežasčių kokias tau pasako, tai dėlto, kad su tavim tiesiog nenori būt. juk pastebėk, visada atsiranda tos priežastys.
mes turim suprast, kad tikrieji mums skirti žmonės, visados eis šalia. ir jų, neatsikratysi niekaip. taip, galbūt, kurį laiką nebendrausit, apsipyksit, bet jie visados grįžta, ir keliai su jais vėl susiveda.
pagalvok, kiek daug, atsisakei dėl tų, kurie dėl tavęs neatsisakė nieko? kiek kartų žeminaisi, buvai atstumta, ir vėl laukei su mintimi, kad jie tiesiog dabar užsiėmę, vietoj to, kad suprastum - tai yra jau nežinia kelintas kartas, kai jie neranda laiko tau. kodėl, tokių žmonių nepaleidi? patikėk, būtum šimtą kart laimingesnė, nei laukiant. žinai, laukt jų, tai tas pats kas laukt nuvažiavusio traukinio. tu, lauki lauki, bet jis greit tikrai neatvažiuos, ir kaži ar išvis atvažiuos. susimąstyk, kaip stipriai atsidavei jiems, kiek kartų atleidai, nors žinojai kaip viskas išties yra, kiek kartu jie tave įskaudino, tu verkei, manai, jiems tuo metu nors kiek buvo skaudu? nė velnio. jie visiškai nebijo tavęs prarast, ir niekada nebijos.
geriau, paimk tvirtai už rankos tuos, kurie visada šalia tavęs, o tuos kuriems tu nereikalinga paleisk. ir, daugiau nebesižemink dėl jų, jie to neverti.
mes turim suprast, kad tikrieji mums skirti žmonės, visados eis šalia. ir jų, neatsikratysi niekaip. taip, galbūt, kurį laiką nebendrausit, apsipyksit, bet jie visados grįžta, ir keliai su jais vėl susiveda.
pagalvok, kiek daug, atsisakei dėl tų, kurie dėl tavęs neatsisakė nieko? kiek kartų žeminaisi, buvai atstumta, ir vėl laukei su mintimi, kad jie tiesiog dabar užsiėmę, vietoj to, kad suprastum - tai yra jau nežinia kelintas kartas, kai jie neranda laiko tau. kodėl, tokių žmonių nepaleidi? patikėk, būtum šimtą kart laimingesnė, nei laukiant. žinai, laukt jų, tai tas pats kas laukt nuvažiavusio traukinio. tu, lauki lauki, bet jis greit tikrai neatvažiuos, ir kaži ar išvis atvažiuos. susimąstyk, kaip stipriai atsidavei jiems, kiek kartų atleidai, nors žinojai kaip viskas išties yra, kiek kartu jie tave įskaudino, tu verkei, manai, jiems tuo metu nors kiek buvo skaudu? nė velnio. jie visiškai nebijo tavęs prarast, ir niekada nebijos.
geriau, paimk tvirtai už rankos tuos, kurie visada šalia tavęs, o tuos kuriems tu nereikalinga paleisk. ir, daugiau nebesižemink dėl jų, jie to neverti.
Gerbiu Tave Kornelija už tavo mintis. Tegu jos kartais gal būt ir klaidingos, bet tavo širdis nerimsta, ji ieško, mąsto ir anksčiau ar vėliau atras tą teisingą kelią. O suradus jį tu galėsi drąsiai eiti juo tiesiai į gyvenimo tikslą.
AtsakytiPanaikinti