Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Gyvenimo paradoksai

                                                     
Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia.
Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga.
Paradoksai, dažniausiai įvyksta būtent dėl  mažu mūsų baimių peržengti ribą, ar sulaužyti taisyklę.
Taigi, visi įrašai, kurie bus paskelbti čia greičiausiai bus iš mano gyvenimo, o jei ir ne iš jo, tai tikrai artimi sielai ir širdžiai.
Iki greito. :))

Komentarai

  1. Labai šilti straipsneliai :) ....tik gerai būtų be gramatikos klaidų rašyt :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai dėkoju jums!:) Dėl klaidų, tai aš stengsiuosi, ir vis tobulėsiu manau.. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

MYLĖK MANE

Mylėk mane, visa nuo mano netobulos šypsenos iki sunkiausio charakterio, kurį sutramdyt beproto sunku. Nejaugi daug prašau? Tik, mylėt tokia kokia esu. Mylėk, mano trūkumus, mano staigią jausmų kaitą. Mano kaprizus, mano vaikiškumą, kurio aš niekad neatsisakysiu, mano netobula dainavimą ar kvailystes kurios atrodo visai nebūdingos man. Pamilk mane tokia kokia esu. Priprask, prie mano vaikiškų ar kvailų norų. Juk, taip gera elgtis taip kaip nori tuo metu. Velniškai gera, kai tik užsinori šokt pagal muzika, vasara eit per lietų nebijant sušlapti, ar vaikščioti basomis per rasos nuklota žolę,  sėdėt naktį po žvaigždėtu dangumi ir kurti svajones ar tiesiog sėdėt ir nieko neveikti. Tik leisdama sau elgtis laisvai, išlaisvindama savo vidinį velniuką aš šypsosiuosi tikra šypseną. Nestabdyk manęs tokiuose dalykuose, o eik su manim per juos. Tik taip, pajausi kokia aš išties.  Neliepk man atsisakyt  kažko dėl tavęs, taip, aš nesijausiu laiminga. Nevaržyk manęs, nekenčiu kai mane varžo. Taip,

PRIMINK

Kai, daug, daug kartų nudegi, lieka nebedrąsu atsiverti. Nebedrąsu atverti savo jausmus, pasakyti ką mums žmogus reiškia iš tiesų. O sulaukus tokio klausimo, dažniausiai išsisukam kaip įmanydami, kad tik tiesos nepasakyt, juk atrodo, ai, ką čia sakyt, tik atsiversi, ir vėl liksi vienas. Mes, velniškai bijom parodyt savo minusus, parodyt kokie esam išties, jaučiamės taip, tarsi kiti neturi minusų. Bijom priimt naujus žmones į savo gyvenimą, nes žinom ką reiškia likt vienam, ir kaip tai skaudu. Bet, kad ir kaip bijotumėm, kad ir kaip neprisileistumėm, į mūsų gyvenimą vis vien įžengia žmonės, kurie nepastebėtinai greit tampa svarbiais, kurie priima mus tokius, kokie esam, su visais kaprizais, užsispyrimais, ir minusais. Jie, mūsų nesmerkia, jie prisitaiko prie mūsų. Su tokiais žmonėm pasijaučiam tvirtai, su jais nebekyla mintys, o kas bus jei apgaus? Šie žmonės į mūsų gyvenimą įneša pilnatvę. Tik, gaila, kad prie to gero jausmo, mes labai greit priprantam, ir pamirštam, šiems žmonėms atsi