Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Gyvenimo paradoksai

                                                     
Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia.
Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga.
Paradoksai, dažniausiai įvyksta būtent dėl  mažu mūsų baimių peržengti ribą, ar sulaužyti taisyklę.
Taigi, visi įrašai, kurie bus paskelbti čia greičiausiai bus iš mano gyvenimo, o jei ir ne iš jo, tai tikrai artimi sielai ir širdžiai.
Iki greito. :))

Komentarai

  1. Labai šilti straipsneliai :) ....tik gerai būtų be gramatikos klaidų rašyt :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai dėkoju jums!:) Dėl klaidų, tai aš stengsiuosi, ir vis tobulėsiu manau.. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pirmi kartai

 Mes visą gyvenimą prisiminsime pirmą bučinį darželyje,pirmą simpatijos šyptelėjimą, pirma mylimo žmogaus žinutę "LABAS". Pirmi maži dalykai, pirmi kartai mums palieka didžiausius randus. Mes niekada to nepamiršim. Niekada nepamiršim pirmo išsiskyrimo, dėl kurio tiek naktų praverkėm. Šie pirmi kartai visada liks mumyse. Gyvenimas, po jų tęsiasi, kad ir kaip mes norėtume likti ten,jis tęsiasi, ir  mes gyvename toliau, augam vidumi, daug išmokstame,mūsų gyvenime atsiranda kiti žmonės, viskas toliau tęsiasi. Bet pirmų kartų nebebūna. Pirmi kartai jau būna išgyventi.Ir randai... Randai, kurie kėlė tiek daug skausmo mums, tie patys randai kurie atrodė niekada neužgis, staiga užgyja, bet nepasimiršta. Kai prie garuojančios kavos mes gauname klausimą o Tu atsimeni tą pirmą kartą kai įsimylėjai? Mumyse viskas pabunda, širdis suvirpa, mes nusišypsome, ir pro akis prabėga pirmi apkabinimai, pirmi bučiniai. Viskas, kas vyko pirmus kartus, kas atrodė tyra ir nekalta. Po pirmų kartų, pir

Tai, kas neišvengiama

Kai prarandi mylimus ir artimus žmones. Tuos žmones kurie tikrai buvo mylimi. Kurie Tau teikė begalinę meilę. Kai juos prarandi ne dėl to, kad jie išėjo savo noru, arba jog susirado kažką geriau kaip šiais laikais dažnai būna. Aš kalbu, apie tą išėjimą kai išeina ne savo noru o kai pasiglemžia mirtis arba negailestinga liga. Čia aš kalbu, ne apie nelaiminga meilę, o apie pačius artimiausius mūsų. Tie, kurie mumyse reiškė labai daug nuo mažų dienų. Kas įvyksta mūsų gyvenime tuomet?  Tuomet, gaunam pati didžiausią skausmą, mes nesuprantame už ką būtent mums taip? Mes klausiame, kodėl juos atėmė iš mūsų? Tokiais atvejais, mums skauda labiausiai, mes graužiame save, kad galbūt neaplankėme paskutinį kart, nors tam turėjome puikia progą, arba kad galbūt nepasidomėjome laiku. Bet, mes tuomet net minties neturėjome, kad jie mus paliks, mes buvom įsitikinę, kad dar ne laikas. Iki tol, kol ateina žinią ir mums aiškiai pasakoma to žmogaus netekome, gyvybė išblėso. Kas vyksta tuo metu mumyse, k

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug