Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Trūkumai

Kodėl mes taip bijome būti savimi? Mes visą gyvenimą tikimės surasti kažką, artimo sielai, nerodydami tikrojo savęs.Kodėl mes visą laiką save graužiame dėl "negražios" šypsenos, nes mūsų dantys netobuli ar kad ir nuo tos akimirkos stengiamės nesišypsoti? Kodėl graužiame save dėl pilnesnės figūros, nes tobulos figūros standartai yra 90-60-90. Kodėl nemylime savęs, nes turime strazdanų kurioms kitiems jos nepatinka, ar kad mūsų akys netokios gražios kaip kitų?  Po galais, tai pats kvailiausias įsitikinimas. Standartai, nėra tobulumo pavyzdys.  Mes, turime pamilti save visų pirmą, tik tada pamatysime, kad mūsų gyvenimas gražus ir atsiras noras džiaugtis gyvenimu. Įveikime savo baimę, atsikėlę ryte, kai prieisime prie veidrodžio pasakykime sau, kad esame gražus ir nusišypsokime. Neslėpkim savo figūros po laisvais rūbais, apsirengime sau gražius rūbus kurie neslėps netobulos figūros. Parodykim savo strazdanas, savo netobulumus,nes jie beprotiškai gražus ir traukia akį. Nors vieną sykį pasielgime taip kaip norime mes, o ne taip kaip kiti tikisi. Pradėkime suvokti, kad būtent netobuli žmonės yra patys gražiausi. Atskleiskime savo visus trūkumus, parodykim kokie išties esame, ir net patys nepastebėsime kaip keičiasi gyvenimas į gera. Kaip pradedame džiaugtis savimi. Visi trūkumai, kuriuos mes slepiame, juos parodžius virsta pliusais. Kai pradedame būti savimi, nebeslepiame kokie esame išties, staiga įvyksta perversmas. Iš mūsų gyvenimo pradeda trauktis tie "tikri" draugai, mes patiriame sukrėtimą, tada graužiame save, kam parodėme tikrąjį save, juk tie žmonės mums tiek daug reiškė, juk būtent dėl jų mes galėjome atiduoti viską. Tačiau, po kiek laiko atsiranda kiti draugai, kurie mus pamilsta tokie kokie mes esame ištiesų. Ir tik tada, suprantame kad tikri draugai atėjo tik dabar.. Ir tada, vakare atsisėdę, pasilikę su savo mintimis, suprantame kad mūsų gyvenime įvyko paradoksas. Tie žmonės, dėl kurių būtum atidavęs viską... Jie dingo pamatę Tavo gražiausius, netobulus bruožus. Bet vietoj jų atsirado kiti, kurie dėl Tavęs yra pasiruošę atiduot viską. Ir mes, šypsomės po tiek daug laiko nuoširdžiai, mylime save, ir suvokiame kad tai geriausią kas galėjo nutikti. 
Ačiū, mano skaitytojams. Laukiu nuomonių!
Iki greito :)

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pirmi kartai

 Mes visą gyvenimą prisiminsime pirmą bučinį darželyje,pirmą simpatijos šyptelėjimą, pirma mylimo žmogaus žinutę "LABAS". Pirmi maži dalykai, pirmi kartai mums palieka didžiausius randus. Mes niekada to nepamiršim. Niekada nepamiršim pirmo išsiskyrimo, dėl kurio tiek naktų praverkėm. Šie pirmi kartai visada liks mumyse. Gyvenimas, po jų tęsiasi, kad ir kaip mes norėtume likti ten,jis tęsiasi, ir  mes gyvename toliau, augam vidumi, daug išmokstame,mūsų gyvenime atsiranda kiti žmonės, viskas toliau tęsiasi. Bet pirmų kartų nebebūna. Pirmi kartai jau būna išgyventi.Ir randai... Randai, kurie kėlė tiek daug skausmo mums, tie patys randai kurie atrodė niekada neužgis, staiga užgyja, bet nepasimiršta. Kai prie garuojančios kavos mes gauname klausimą o Tu atsimeni tą pirmą kartą kai įsimylėjai? Mumyse viskas pabunda, širdis suvirpa, mes nusišypsome, ir pro akis prabėga pirmi apkabinimai, pirmi bučiniai. Viskas, kas vyko pirmus kartus, kas atrodė tyra ir nekalta. Po pirmų kartų, pir

Tai, kas neišvengiama

Kai prarandi mylimus ir artimus žmones. Tuos žmones kurie tikrai buvo mylimi. Kurie Tau teikė begalinę meilę. Kai juos prarandi ne dėl to, kad jie išėjo savo noru, arba jog susirado kažką geriau kaip šiais laikais dažnai būna. Aš kalbu, apie tą išėjimą kai išeina ne savo noru o kai pasiglemžia mirtis arba negailestinga liga. Čia aš kalbu, ne apie nelaiminga meilę, o apie pačius artimiausius mūsų. Tie, kurie mumyse reiškė labai daug nuo mažų dienų. Kas įvyksta mūsų gyvenime tuomet?  Tuomet, gaunam pati didžiausią skausmą, mes nesuprantame už ką būtent mums taip? Mes klausiame, kodėl juos atėmė iš mūsų? Tokiais atvejais, mums skauda labiausiai, mes graužiame save, kad galbūt neaplankėme paskutinį kart, nors tam turėjome puikia progą, arba kad galbūt nepasidomėjome laiku. Bet, mes tuomet net minties neturėjome, kad jie mus paliks, mes buvom įsitikinę, kad dar ne laikas. Iki tol, kol ateina žinią ir mums aiškiai pasakoma to žmogaus netekome, gyvybė išblėso. Kas vyksta tuo metu mumyse, k

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug