Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

PRIMINK

Kai, daug, daug kartų nudegi, lieka nebedrąsu atsiverti. Nebedrąsu atverti savo jausmus, pasakyti ką mums žmogus reiškia iš tiesų. O sulaukus tokio klausimo, dažniausiai išsisukam kaip įmanydami, kad tik tiesos nepasakyt, juk atrodo, ai, ką čia sakyt, tik atsiversi, ir vėl liksi vienas. Mes, velniškai bijom parodyt savo minusus, parodyt kokie esam išties, jaučiamės taip, tarsi kiti neturi minusų. Bijom priimt naujus žmones į savo gyvenimą, nes žinom ką reiškia likt vienam, ir kaip tai skaudu. Bet, kad ir kaip bijotumėm, kad ir kaip neprisileistumėm, į mūsų gyvenimą vis vien įžengia žmonės, kurie nepastebėtinai greit tampa svarbiais, kurie priima mus tokius, kokie esam, su visais kaprizais, užsispyrimais, ir minusais. Jie, mūsų nesmerkia, jie prisitaiko prie mūsų. Su tokiais žmonėm pasijaučiam tvirtai, su jais nebekyla mintys, o kas bus jei apgaus? Šie žmonės į mūsų gyvenimą įneša pilnatvę. Tik, gaila, kad prie to gero jausmo, mes labai greit priprantam, ir pamirštam, šiems žmonėms atsidėkoti, ir primint vis, kokie jie mums išties svarbus. Atrodo, vieną kart pasakėm ir gana. Ne, to niekada neužteks. Nebūkim, savanaudžiais, nepatingėkim primint, kokie dėkingi esam jiems. Juk, būtent jie, sugebėjo parodyt, kad nevisi palieka, kad nevisi skaudina. Šiuos žmones, mes turim išmokt vertint. Nesvarbu, kad kartais atrodo "Nu viskas, atsibodo, gana, palieku", mes turim suprast, kad palikus, nerasim kažko geriau, ieškant kažko geriau, niekada ir nesurasi nieko. Negalvokim, kad jei jau tai tikrai mūsų žmonės, tai jie sugrįš jei ir paliksim. Ne, palikus jie nesugrįš, žmonės nebus žaisliukais, kuriuos, tik užsimanius galėsi vėl pasiimti, gyvenime taip nebūna. Arba išmok vertint iškart, arba susitaikyk su mintimi, kad praradus juos, kiti ir toliau skaudins Tave. Visada prisimink, kad šie žmonės, su Tavo kaprizais, taip pat jau seniai galėjo Tave palikt, bet jie iki šiol su Tavim, kad ir kaip sunku bebūtų. Niekados nepamiršk, kad būtent jie laikė tave už rankos, kai viskas dužo, juk būtent jiems skambinai, rašei, kai niekam kitam negalėjai pasipasakot.
Ir dabar, padėkok už tai jiems, primink, kaip juos brangini, pasakyk, ką jie ištiesų Tau reiškia, ir neapleisk jų. Negalvok, kad kvaila priminti dažnai žmonėm, ką jie reiškia, patikėk, tai daug reiškia.

Komentarai

  1. "Niekados nepamiršk, kad būtent jie laikė tave už rankos, kai viskas dužo, juk būtent jiems skambinai, rašei, kai niekam kitam negalėjai pasipasakot"

    Tu galėjai mesti viską tiesiog čia ir dabar, bėgti į kalnus ir numirti ledo luite, bet jie neleido tau išeiti.

    Ir man patinka tavo mintys, mieloji:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip gera girdėt tokia nuomonę, nemoku net žodžiais apsakyt.. Dėkoju Tau, be galo. Apkabinu:)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pirmi kartai

 Mes visą gyvenimą prisiminsime pirmą bučinį darželyje,pirmą simpatijos šyptelėjimą, pirma mylimo žmogaus žinutę "LABAS". Pirmi maži dalykai, pirmi kartai mums palieka didžiausius randus. Mes niekada to nepamiršim. Niekada nepamiršim pirmo išsiskyrimo, dėl kurio tiek naktų praverkėm. Šie pirmi kartai visada liks mumyse. Gyvenimas, po jų tęsiasi, kad ir kaip mes norėtume likti ten,jis tęsiasi, ir  mes gyvename toliau, augam vidumi, daug išmokstame,mūsų gyvenime atsiranda kiti žmonės, viskas toliau tęsiasi. Bet pirmų kartų nebebūna. Pirmi kartai jau būna išgyventi.Ir randai... Randai, kurie kėlė tiek daug skausmo mums, tie patys randai kurie atrodė niekada neužgis, staiga užgyja, bet nepasimiršta. Kai prie garuojančios kavos mes gauname klausimą o Tu atsimeni tą pirmą kartą kai įsimylėjai? Mumyse viskas pabunda, širdis suvirpa, mes nusišypsome, ir pro akis prabėga pirmi apkabinimai, pirmi bučiniai. Viskas, kas vyko pirmus kartus, kas atrodė tyra ir nekalta. Po pirmų kartų, pir

Tai, kas neišvengiama

Kai prarandi mylimus ir artimus žmones. Tuos žmones kurie tikrai buvo mylimi. Kurie Tau teikė begalinę meilę. Kai juos prarandi ne dėl to, kad jie išėjo savo noru, arba jog susirado kažką geriau kaip šiais laikais dažnai būna. Aš kalbu, apie tą išėjimą kai išeina ne savo noru o kai pasiglemžia mirtis arba negailestinga liga. Čia aš kalbu, ne apie nelaiminga meilę, o apie pačius artimiausius mūsų. Tie, kurie mumyse reiškė labai daug nuo mažų dienų. Kas įvyksta mūsų gyvenime tuomet?  Tuomet, gaunam pati didžiausią skausmą, mes nesuprantame už ką būtent mums taip? Mes klausiame, kodėl juos atėmė iš mūsų? Tokiais atvejais, mums skauda labiausiai, mes graužiame save, kad galbūt neaplankėme paskutinį kart, nors tam turėjome puikia progą, arba kad galbūt nepasidomėjome laiku. Bet, mes tuomet net minties neturėjome, kad jie mus paliks, mes buvom įsitikinę, kad dar ne laikas. Iki tol, kol ateina žinią ir mums aiškiai pasakoma to žmogaus netekome, gyvybė išblėso. Kas vyksta tuo metu mumyse, k

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug