Šiandien užėjo neapsakomas noras kurti. Ne kiek kurti, bet kiek atverti Jums savo mintis visai kitokia forma. Šiandien turėjau svarbu įvykį savo gyvenime. Atidariau pirmąją savo parodą (tikrai nepaskutinę). Tačiau kartu su paroda, išėjo į viešuma ir dalis manęs. Dalis, kurią nuoširdžiai, tai labai ilgai saugojau ir slėpiau. Kartu su savo ir kiek kitokiu mąstymu. Visad sakydavau, kad aš kitokia, bet niekad nesakydavau kodėl kitokia, todėl niekas ir nesuprasdavo mano tokio pasakymo. Saugojau dėl baimės rodyti save tokią kokią esu. Tai yra normalu šiais laikais, visi mes norim pritapti prie visų, prie vadinamos avelių bandos. Ir neduok Dieve, išsiskirsi ir tapsi juoda avele. Juk nepriims, atstums, pradės tyčiotis. O aš dabar galutinai nusprendžiau, kad visai nėra svarbu pritapsi tu ar ne, svarbiausia, kad būsi savimi. Nes niekad nepamiršk, kiekviena asmenybė unikali. Labai nuobodu, kai visi sėdi vienoje avelių bandoje. Patikėk manim, vienas kitas tik iš tos bandos liks su tavim ir po daugelio metų, o gal net ir nei vienas. Tik būdamas savimi, tu atrasi tikruosius žmonės, kurie tavim tikės, palaikys, liks su tavim ilgam. Žinok, neapsakomas jausmas atiduot save tokia kokia esi, įveikt baimę. Kokia ramuma apėmė, susivokimas, kad einu savo keliu. Tokiu, koks man geriausias. Tai nereiškia, kad jis lengvas. Visur yra sunkumu. Bet sunkumai yra įveikiami. Tereikia noro. Su noru ateina ir visos galimybės. Mes dažnai sėdim ir laukiam, kol kažkas ateis ir pasakys padaryk arba aš tau padėsiu padaryt. Kitaip sakant, laukiam, kol atneš viską paruošta ant lekštutės. ATSIBUSK niekas tau nieko neatneš. Viskas ateina tik su dideliu noru dirbti, ir su sunkiu darbu bei suvokimu, kad viską turi padaryti PATS. Visai nesvarbu ką tu darai. Visur yra reikalingas juodas ir sunkus darbas. Asmenybės ugdymas. Nebijojimas išsiskirt iš pilkos minios. Taip, tai begalo sunku. Neslėpsiu. Tam reikia laiko, darbo su savimi. Bet tai atveria dar nematytas galimybes. Galimybes, kuriuos pasirodo yra visai arti.
Kai, daug, daug kartų nudegi, lieka nebedrąsu atsiverti. Nebedrąsu atverti savo jausmus, pasakyti ką mums žmogus reiškia iš tiesų. O sulaukus tokio klausimo, dažniausiai išsisukam kaip įmanydami, kad tik tiesos nepasakyt, juk atrodo, ai, ką čia sakyt, tik atsiversi, ir vėl liksi vienas. Mes, velniškai bijom parodyt savo minusus, parodyt kokie esam išties, jaučiamės taip, tarsi kiti neturi minusų. Bijom priimt naujus žmones į savo gyvenimą, nes žinom ką reiškia likt vienam, ir kaip tai skaudu. Bet, kad ir kaip bijotumėm, kad ir kaip neprisileistumėm, į mūsų gyvenimą vis vien įžengia žmonės, kurie nepastebėtinai greit tampa svarbiais, kurie priima mus tokius, kokie esam, su visais kaprizais, užsispyrimais, ir minusais. Jie, mūsų nesmerkia, jie prisitaiko prie mūsų. Su tokiais žmonėm pasijaučiam tvirtai, su jais nebekyla mintys, o kas bus jei apgaus? Šie žmonės į mūsų gyvenimą įneša pilnatvę. Tik, gaila, kad prie to gero jausmo, mes labai greit priprantam, ir pamirštam, šiems žmonėms atsi
Komentarai
Rašyti komentarą