Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

APIE KIEKVIENĄ

Pažinojau tokia neįprasta porą. Vienas iš jų, buvo artimas žmogus nuo senų laikų, todėl turbūt ir jų draugystę taip žinojau, papasakosiu apie juos. Nepasakosiu apie jų pažintį, tobula pradžią, nes visose draugystėse taip būna. Jų draugystė, buvo kiek kitokia. Jie tvirtai tikėjo, kad kartu išbus iki vėlyvos senatvės, kūrė svajones kartu. Tačiau turėjo labai didelius principus, niekad nemokėjo nusileisti, rasti kompromisų. Ir visą draugyste jiems tas kišo koją. Taip, jų problemos buvo išsprendžiamos, bet jie nesprendė jų. Jie pasirinko viską paleisti, po labai ilgos draugystės, po didelės meilės, kuri buvo. Tikrai buvo ir netgi jau patikrinta laiko. Tačiau, kai meilę primiršti, nekalbi, užsitveri tylos zona, randi kitus žmones, kurie užpildo tą tuštumą, tuomet, atrodo, kad ji dingsta. Taip nutiko ir tai porai. Jie pamiršo stengtis, pasirinko geriau pilnatvės ieškot kituose. Tik sakė ir stengėsi tikėti, kad jei jie likimas vienas kito, jų keliai susidurs. Bet jie pamiršo tą faktą, kad likimas priklauso tik nuo jų pačių. Nuo jų pasirinkimų, pastangų. Taip viskas ir nutrūko. Tiesa, pasakius nežinau ką išgyveno abi pusės po išsiskyrimo. Bet vienai iš jų, girdėjau kaip buvo sunku. O dabar, po daugelio metų, jų keliai  taip ir nesusivedė. Vienas iš jų paniro į darbus, karjerą. Siekia tikslų, dėliojasi ateities planus minutė minuten,kad tik suspėtų viską padaryti. Kitas kiek žinau, susirado antrąją pusę.
Bet esmė visai ne tame, tai buvo pirmoji meilė,tiek vieno tiek kito. O pirmos meilės, nepamiršti niekada. Ir visai nesvarbu, kad šalia Tavęs kažkas yra, ar ne. Jie vis prisimena vienas kitą. Dar vis turi nuotraukas darytas kartu, išsaugojo vienas kito vaikystės nuotraukas. Bet kelio atgal nebėra. Nes jie nebandė tuomet, kai buvo galimybė. Kai galėjo išspręst problemas, kurios nebuvo tokios didelės, kai galėjo dar užaugt draugystei kartu. Bet, kartais žmonės pasirenka lengvesnį kelia, tai yra paleisti ir atsikankinus pamiršti. Nežinia, kaip būtų dabar jei jie būtų nusprendę stengtis. Bet dabar yra kaip yra ir jie gyvena atskirus gyvenimus, karts nuo karto su nostalgija prisimindami kaip viskas buvo gražu. Gyvenimas yra toks, ir viskas priklauso nuo mūsų pačiu. Žinau, kad tokių kartų žmonėms per gyvenimą buvo daug, bet niekad nesirinkit lengviausiu keliu. Jie nebūna geriausi. Tai apie kiekvieną iš mūsų. Tik mūsų pasirinkimai toje kryžkelėje būna skirtingi.  

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

PRIMINK

Kai, daug, daug kartų nudegi, lieka nebedrąsu atsiverti. Nebedrąsu atverti savo jausmus, pasakyti ką mums žmogus reiškia iš tiesų. O sulaukus tokio klausimo, dažniausiai išsisukam kaip įmanydami, kad tik tiesos nepasakyt, juk atrodo, ai, ką čia sakyt, tik atsiversi, ir vėl liksi vienas. Mes, velniškai bijom parodyt savo minusus, parodyt kokie esam išties, jaučiamės taip, tarsi kiti neturi minusų. Bijom priimt naujus žmones į savo gyvenimą, nes žinom ką reiškia likt vienam, ir kaip tai skaudu. Bet, kad ir kaip bijotumėm, kad ir kaip neprisileistumėm, į mūsų gyvenimą vis vien įžengia žmonės, kurie nepastebėtinai greit tampa svarbiais, kurie priima mus tokius, kokie esam, su visais kaprizais, užsispyrimais, ir minusais. Jie, mūsų nesmerkia, jie prisitaiko prie mūsų. Su tokiais žmonėm pasijaučiam tvirtai, su jais nebekyla mintys, o kas bus jei apgaus? Šie žmonės į mūsų gyvenimą įneša pilnatvę. Tik, gaila, kad prie to gero jausmo, mes labai greit priprantam, ir pamirštam, šiems žmonėms atsi

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Gyvenimo paradoksai

                                                      Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia. Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga. Paradoksai, dažniausiai