Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

SĖKMĖ, SVAJONĖS, KAM LYGU?

Kai man visi sakė tikėti svajonėmis, atsargiai svajoti ir panašius dalykus, aš netikėjau. Numodavau ranka ir sakydavau, kad čia nesąmonė. Buvau aklai įsitikinus, kad gyvenime yra du žmonių tipai: tie, kuriems dėl kažkokių priežasčių viskas sekasi ir tie, kuriems nesiseka. Bet su laiku, turbūt išaugau iš to kvailo mąstymo, o gal atsirado tikėjimas ir viskas pasikeitė.
Pradėjus dirbti ties svajonėmis, siekiais, supratau, kad visi tie sėkmingi žmonės yra tik tie, kurie dirba. Dirba daug. Neskaičiuodami laiko, laiko, bemiegių naktų, nesėkmių. Nepasiduodami. Svajonės niekad neišsipildys, kai jų nesieksi. Jų reikia siekti atkakliai, nebijant netgi, kai kada lipt per galvas jei to reikia, nes stovint minioje niekada nesulauksi kol jos išsipildys. Niekas niekada nenusileidžia iš dangaus. Niekas nepasiseka iš pirmo karto, reikia nusiteikt, kad kažkas pavydės, kažkas bandys pakenkti, kažkas užtrenks duris prieš nosį, o kažkas priims išskėstomis rankomis. Svarbiausia nepasiduoti. Su daug darbo, ateina ir sėkmė. 
Nėra tokio dalyko, kaip kad talentingas žmogus, kuriam tiesiog sekasi, nes va jis turi talentą. Tas talentas tėra labai menkas procentas lyginant su darbo indeliu. Galėčiau drąsiai teigt, kad sėkmės tebūna dvidešimt procentų iš šimto. Visa kita, tik juodas darbas. Jei atvirai iki sėkmės turi pereit daug š***. Ir kas liūdniausia, niekad negali sulaukus sėkmės sustoti, atsipalaiduoti ir sau pasakyti va dabar pagyvensiu ramiai. Su svajonės išsipildymu ateina tik dar sunkesnis darbas. 
O svarbiausia, jei jau nusprendei siekti svajonių, turi susitaikyt su tuo, kad galbūt kažką prarasi, kad sulauksi kritikos ir galbūt net negatyvo. Tik būtinai turi išmokt atsirinkti kur yra kritika siekiant Tau padėti, o kur tiesiog siekiant Tave sumenkinti. 
Ir niekada nepasiduok. Tik taip svajonės išsipildys ir su dar didesniu rezultatu nei tikėjaisi. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

PRIMINK

Kai, daug, daug kartų nudegi, lieka nebedrąsu atsiverti. Nebedrąsu atverti savo jausmus, pasakyti ką mums žmogus reiškia iš tiesų. O sulaukus tokio klausimo, dažniausiai išsisukam kaip įmanydami, kad tik tiesos nepasakyt, juk atrodo, ai, ką čia sakyt, tik atsiversi, ir vėl liksi vienas. Mes, velniškai bijom parodyt savo minusus, parodyt kokie esam išties, jaučiamės taip, tarsi kiti neturi minusų. Bijom priimt naujus žmones į savo gyvenimą, nes žinom ką reiškia likt vienam, ir kaip tai skaudu. Bet, kad ir kaip bijotumėm, kad ir kaip neprisileistumėm, į mūsų gyvenimą vis vien įžengia žmonės, kurie nepastebėtinai greit tampa svarbiais, kurie priima mus tokius, kokie esam, su visais kaprizais, užsispyrimais, ir minusais. Jie, mūsų nesmerkia, jie prisitaiko prie mūsų. Su tokiais žmonėm pasijaučiam tvirtai, su jais nebekyla mintys, o kas bus jei apgaus? Šie žmonės į mūsų gyvenimą įneša pilnatvę. Tik, gaila, kad prie to gero jausmo, mes labai greit priprantam, ir pamirštam, šiems žmonėms atsi

MAN REIKIA TAVĘS DAUGIAU NEI VAKAR, MAŽIAU NEI RYTOJ

Man reikia tavęs daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Man reikia tavęs, taip kaip niekada nieko nereikėjo. Kai pirma kart Tave pamačiau, mane persmelkė baimė. Persmelkė taip, kaip niekada nebuvo persmelkus, nes būtent tuo metu pajaučiau, kad Tu mano gyvenime gali beprotiškai daug reikšt, kad ir kaip kvailai skambėtų, pamačius tave pajaučiau kažką, kažką ko su kitais niekad nebuvau pajautus. Jau tada žinojau, kad įsileidus Tave arba tapsiu pati laimingiausia, arba velniškai nudegsiu. Baimė nudegt buvo didesnė, bet negalėjau savęs sustabdyt, žaidimas su ugnimi visad žavi. Kiekvieną akimirką būnant su Tavim jaučiau kaip įsimyliu, nors niekad nuoširdžiai netikėjau meilę, ir visiškai nenorėjau jos patirt.Tačiau niekas mano norų nepasiklausė. Supratau kad įsipainiojau. Kiekviena akimirka, jaučiau vis labiau pamilstanti Tavo nuostabia šypsena. Man, nereikėjo kalbų, man užteko jausti Tave šalia savęs. Ir to man reikėjo vis labiau ir labiau. Kiekvieną akimirką prie Tavęs priprasdavau vis daug

Gyvenimo paradoksai

                                                      Mano gyvenimas, susideda būtent iš paradoksų. Paradoksus susikuriam mes patys, keista? Nei kiek. Juk paradoksas, yra iš pirmo žvilgsnio lengvai suprantamas ir teisingas dalykas, kuris vėliau tampa įvairių išvedžiojimų, ir prieštaravimų priežastimi. Paprastas, ir man labiausiai patinkantis pavyzdys; žmogus visa savo gyvenimą mylėjo lelijas,tai buvo mėgstamiausia gėlė. Staiga susirgo, ir mirė. Ir būtent dėl tos ligos, prie mirusiojo karsto negalėjo būti lelijų. Nors visi žmonės, kurie ėjo paskutinį karta pagerbti jo, nešė lelijas, jos artimųjų buvo išnešamos į kitą patalpa. Taip, šis pavyzdys iš mano trumpo gyvenimo. Pavyzdžiams, galiu prisiminti daug paradoksų, kurie vyko ištiesų, bet to nereikia. Paradoksas, dažnai būna net juokingas, mes visa gyvenimą kažko tikimės, bet bijom žengti žingsnį į priekį norint to pasiekti. Po daugelio metų gauname tai, ko norėjome tačiau tai mums nebeaktualu, nebereikalinga. Paradoksai, dažniausiai